Ligoninėje
Kambarys nepažystamas, svetimas,
stiklo akys pramerktos ir stebinčios
taip atsainiai, šaltai ir iš tolo,
vėjas tampo nekantriai užuolaidą,
negaliu pamatyt, ką man siūlo
ta šiandien tokia saulė nedraugiška.
Vokus spaudžia nematomos rankos,
ar tikrai ten kažkur jau aušta?
Man nerūpi, nerūpi nerūpi,
man tik skauda be galo, be proto,
negaliu negaliu net tikėti,
kad pratemsiu dar vieną valandą ...
Aš ir skausmas rate
glaukominio žvilgsnio
tik atšalę langai, tik tyla,
kaip sapne iš kurio nepabusi,
nesilieskit, nelieskit, išeikit,
jūs, bepročiai vaiduokliai žali,
jau tirpstu skausmo upėj,
jau einu, jau einu į nebūtį,
amžinai tik nugrimzt į paklodės
paprastumą
ir tylą be sąmonės...