Lyg paukščiai žydrynėj dangaus cukrus ištirpo,
Pasaldinęs gyvenimą pipirais karčiais ir druska..
Išmečiau iš savęs tai, ko niekada neturėjau
Ir jaučiu, kad siela vėl kaip vilkė žiemą alkana.

Išspaudžiau iš savęs tik ‚laiminga būk‘ ir ‚sėkmės‘,
O sekantys žodžiai nesuskambę gerklę užspaudė –
Nebereikia nieko sakyt, pasakyta daug jau, išties...
Ir širdis nenorom, regis, paskutinį atodūsį gaudė.

Iš norų gerų kalnus didesnius už Alpes supilčiau,
Tik apmaudu, kad vien tik norėti niekada negana –
Kaip sakoma – norėti gerai, bet ‚ar reikia?‘...
Juk pabaigą numatėm iš karto – už lango pilkas dangus
Ir vien dargana, dargana, dargana...