Krištolinis angelo sparnas
dūžta mūsų uolėtoj pakrantėj.
Nelabai prabangus tavo narvas,
o atrodė -
galėtum gyventi...

Tavo žvilgsnio nešildo pasaulis,
nematai,
kad pavasariai skuba,
verpetuodami gieda upokšniai,
lyja lietūs auksiniai
ir juokas
vaikų veidus nudažo spalvotai...

Tau - sudie.
Aš jau bėgsiu į vėją,
pasitikt vyturių ir drugelių.
Negaliu ir nenoriu tupėti
kažkuriam tavo narvo kampely...