–Laba diena. O lazdynų dar neiškirto?

Tai buvo pirmas mano sakinys seneliui po metų nesimatymo. Visada su juo bendraudavome šiek tiek dalykiškai, šiek tiek atsainiai, tartum laikytume saugų atstumą vienas nuo kito. Neklausdavau jo nei kaip sekasi, nesidomėjau sveikata, o ir pats ribojo bereikalingų žodžių srautus. Kiek įraudęs veidas, šarmingas žvilgsnis ir staigūs rankų mostai rodė jį pakankamai guvų ir sveiką esant. Tik medinė lazdelė, kuria pasiramsčiuodavo, neskoningai gadino idealios senatvės portretą. Gyvenau ir studentavau didmiestyje, pernelyg nesiverždamas į kaimo aplinką, kuri vaikiškai traukė, tačiau kartu ir baugino savo akiplėšiška tamsa – neapšviestomis gatvėmis ir šmėkliškais medžių niurnėjimais palei langus. Visgi jaučiau aitrius sąžinės priekaištus, kad vis surasdavau pretekstą nenuvykti į kaimą, kai tėvai kalbindavo važiuoti kartu su jais. Neįtikėtinai vikriai sliuogiant gyvenimo kamienu aukštyn, grįžimas į kaimą man asocijavosi su savotišku nuopuoliu ir dvasios gesimu. Turbūt miesto virusas buvo išplitęs po visą mano organizmą ir nepripažino jokios kitos aplinkos, jokios kitos terpės žmogiškai būčiai vešėti. Tad rugpjūčiui einant į pabaigą sėdau į automobilį ir atvažiavau vienas su savo abejonėmis ir mintimis.
–Kokie svečiai, sakyčiau, visiškai nelaukti sveteliai! – pompastiškai sušuko senelis.
Betrūko tik ditirambų ir būčiau apsisukęs ir nurūkęs savais keliais.
–Atvažiavau pažiūrėt kaip gyvenate, – tarsi pasiteisinau. – Ar bites dar laikote?
–Kelis kelmus bičių, šitie padarėliai tai ramūs, šiemet nė karto neįgėlė, o štai likimas paliko įkyrų geluonį, – ramiai išdėstė aktualijas ir liūdnai nudelbė akis į savo lazdą.
–Pasiilgau medaus. Medaus su agurku.
–Tai ko čia stovi kaip įbestas?
Dar akimirką parymojome kaip du šimtamečiai ąžuolai ir bandėme aprėpti kažkur tolimuose laukuose ūžiančio traktoriaus ir auksinio derliaus peizažą. Šitaip pažįstama rugiapjūtė švelniai budino manyje nostalgijos milžiną, kuris savo gigantiškomis pėdomis spardėsi ir kėlė erzelį kažkur paširdžiuos. Pirmas atkutau iš natūralaus susikaustymo ir pajudėjau į namo pusę. Vos įėjusį vidun mane visą supurtė praeities elektrošokas. Virtuvėlėje, kaip ir anksčiau, šalia dujų baliono riogsojo krūva aliuminių indų, kurių dažnas buvo su skylute, užlopyta plastilinu, seklyčioje ant sienų kabėjo niaurūs šventųjų paveikslai, o lovų patalynės žydėjo suodinomis žibutėmis. Moteriškos rankos šitie namai nebeatminė, mat močiutė sau ramiai rupių žemių lovelėj sūpavosi jau. Kai prieš gerą dvidešimtmetį karščiuodama išėjo rūbų skalbti, taip ir nesulaukė senelis jos grįžtančios. Palinkusią prie vandens ją pagriebė toks prityręs alkoholikas ir įmetė į upę. Toji ir taip apsvaigusi nuo sunkios ligos turbūt net nebebandė kariauti su daug stipresniu antžmogiu, kurio sąmonę buvo pervėrę priklausomybės žeberklai ir dar velniai žino kokie košmariški dalykai. Gimiau po metų lygiai tą pačią dieną. Mano motina sakė, jog buvau išskirtinai ramus ir beveik neverkiau. O kaip kitaip, juk metinės buvo ir nepridera savais verksmais graudinti ir taip nuliūdusį pasaulį. Tai ir tylėjau, tik nežinojau, kad šitaip prasmingai. Nuvaikęs prisiminimų šmėklas puoliau ieškoti medaus. Netrukus vidun įėjo senelis, nešinas keliais mažyčiais agurkais dar gaiviai lašančiais ant girgždančių grindų. Abu pradėjome puotauti. Mes nesikalbėjome. Aš apsimečiau, kad susidomėjęs skaitau laikraštį, o jis atsistojęs nuo kėdės skrupulingai nuplėšė kalendoriaus lapelį. Rugpjūčio 6 – oji. Instinktyviai susižvalgėm. Žinojau, jog dar vienas lapelio nuplėšimas primins du įvykius. Tai diena, kai aš tyliai atėjau. Tai diena, kai ji dar tyliau išėjo.

Dienos parako ištekliai pamažu seko. Senelį palikau giliai įmigusį.  Naudodamasis proga, kad horizonto lygėje dar striksėjo paskutinės šviesos blusos, išėjau apžiūrėti lazdynų. Apsiavęs senelio aulinius batus, sunkiai vilkau kojas per išstypusias žoles. Sykį ar du neišlaikęs pusiausvyros pergriuvau. Švelniai paliestas dilgelių, grubiai kasiausi niežinčią odą, kuri pasidengė baltais ovaliais burbuliukais. Prisiminimų aplankaluose bandžiau atrasti žemėlapį, kuriame riebiu tašku būtų pažymėtas mano mylimiausias lazdynas. Ilgai knistis nereikėjo, mat pamatęs apkerpėjusį geležinį bidoną prisiminiau, kad turiu pasukti į kairę nuo jo. Dar atkarpėlę paėjėjęs išvydau savąjį lazdyną. Ovalūs lapeliai tirtėjo pabučiuoti vasariško vėjo lūpomis. Plačiai išsikerojęs medis, kuris šiaip jau buvo panašesnis į milžiniškus krūmus, saugojo savo vaisius. Riešutų varpeliai chameleoniškai susiliejo su aplinka ir iš pradžių man pasirodė, kad lazdynas tuščias. Geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad riešutų visgi šiek tiek yra. Vieną nuskabęs pradėjau tyrinėti. Nuplėšęs žalią karūnėlę, įsikišau riešutą į burną ir bandžiau perkąsti kevalą. Et, minkštas... Išspjovęs viską lauk nusprendžiau, kad aš pernelyg ankstyvas ir riešutai dar nesubrendę. O aš, aš ar buvau subrendęs? Mane gyvenimas taip pat kandžiojo ir akivaizdu – buvau minkštas. Kiekvieną kartą priėmęs kokį subtilesnį iššūkį galop suskysdavau. Minkštas, tūkstantį kartų minkštas. Kiek nusivylęs viskuo dar kelias akimirkas atidaviau beprasmei egzistencijai. Stovėjau, kvėpavau. Akimirką net buvau pagalvojęs, kad įleidau šaknis į žemę. Atsipeikėjęs supratau, kad Dievulis jau žiedžia vakaro indus į kuriuos pila žvaigždžių pieną. Gaus lakti pilnatis. Ne, ne pilnatis, jaunatis. Tik einant pastebėjau, kad danguje ne išpampėlė pilnatis, o aštri jaunatis kabo. Kad tik neįvestų savo smailiu smakru į akis. Tada nebematyčiau kelio namo. O ir taip vargiai bemačiau. Broviausi per žolynus iš inercijos, klūpau, vėl stojausi. Lengviau atsikvėpiau tolumoje pamatęs namų siluetą. Virtuvės langas švytėjo. Garsiai įsibroviau į namus, kad senelis suprastų, jog ne koks vagis sėlina, o anūkas drąsiai žengia pro duris. Nusimovęs aulinius jau žengiau per durų slenksti, kai pamačiau senelį rymant ant stalo visą perbalusį. Atrodė, tarsi jo gyvastis būtų išsiurbta, o čia palikęs tik žemiškas kūnas. Blausios akys pakrypo į mane ir mūsų žvilgsniai susitiko.
–Seneli, jums bloga? – šįkart kiek išsigandęs nesibodėjau pasiteirauti.
Sustingęs tylėjo.
–Atsakykite man, kas jums yra, ar čia kas buvo užėję? – jau kiek pikčiau paklausiau.
Pakrutino ranką, tačiau vis dar nepratarė nė žodžio. Pakėlęs akis pamačiau, kad nuplėštas kalendorius rodo rugpjūčio 7 – ąją. Buvo dešimta valanda vakaro ir vis dar rugpjūčio 6 – oji.
–Kitą kartą, kai išeisi nieko nepasakęs, gali ir negrįžti, – sumurmėjo senelis. – Aš jau atmintinai moku netekties teoremą: išeina nežinant, grįžtančio nesulaukia.
–Atsiprašau, aš tik lazdyną norėjau surasti, pažiūrėti ar riešutai subrendę...
–Žmogus pirmiausia pats turi subręsti, o tik po to tikrint, ar gamtoje kas subrendo. O dabar eik miegoti. Lovos nepaklojau, nes jau nelaukiau tavęs. Šit, kalendoriaus lapelį nuplėšiau. Bent rytojus visada ateina.

Tik, gaila, jam jau nebeatėjo. Baltą ir sustirusį radau lovoje, kai ryto pulsas tik buvo bepradedąs smarkėti. Ant senelio kaktos plytėjo raudona dėmė su juodu taškiuku, o ant pagalvės pastebėjau nekrutančią bitę. Vis dar kietai suspaudęs, senelis rankose laikė močiutės nuotrauką, o jo lūpos buvo išsilenkusios į šypsnį. Tų metų rudenį riešutai nesubrendo. Užtat aš į miestą grįžau dvasiškai paūgėjęs per keletą sprindžių.