Sėdėjau prieš tave tą paskutinį vakarą
Ir gaudžiau tavo žvilgsnio spindesį,
O širdį spaudė replės geležinės,
Jaučiau didžiulį skausmą, ilgesį.

Ir aš žinojau, supratau,
Kad  paskutinįsyk  tu taip arti.
Nejaugi žodžiai tie gražiausi
Nebus jau niekad ištarti?

Kiekvieną raukšlę lūpų tavo,
Aš švelniai lyginau žvilgsniu
Ir vis tikėjaus,
Kad nors paskutinį kartą,
Veide tavajam kažką naujo įžvelgsiu.

Bet tavo akys šaltos, abejingos,
Turėjai galvoje tik mintį vieną.
Į veidą man žiūrėjai taip,
Lyg ne mane matydamas,
O tik juodžiausią sieną.

Nusigręžiau aš nuo tavęs,
Nes man neliko nieko kito.
Aš puikiai supratau,
Kad ašarų lašai
Į sielą tau nekrito.

Tylėjom mes abu.
Ir nesutrikdė tos tylos beribis širdies šauksmas.
Ir tik dabar aš supratau:
Čia mano paskutinis tylus džiaugsmas...