Iš dangaus kažkas leidosi. Spalvotas. Keistas. Nesuprasi, kas. Vėjas tą keistumyną nešė link pavasarinių arimų.

Jis jį sekė. Susijaudinęs vijosi. Dviračiu. Per grumstuotą kelią važiavo pavėjui. Iš tolo matė, kaip tas, kažkas, nusileido vidury lauko. Palikęs dviratį šalikelėje,  klampojo per žliuginą arimą. Kai pagaliau priėjo, šyptelėjo.

Tarp subliuškusių spalvotų balionėlių šiek tiek išsipurvinusi gulėjo didelė lėlė. Graži. Raudona suknele su mėlynais taškučiais ir didele kišene per vidurį. Tamsiai mėlyni plaukai buvo surišti dviem žydrais kaspinais.

Apsidairė. Aplinkui nieko nebuvo. Gerai. Gerai, kad niekas nemato. Būtų nejauku, jei kas nors užtiktų jį, devynmetį berniuką, vydury lauko su lėle.

Atsargiai atnarpliojo virveles, kuriomis lėlė buvo pririšta prie balionėlių. Pakėlė. Graži, tikrai graži. Iš nugaros pusės buvo pritvirtinta maža rankenėlė ir du metaliniai žiedai. Įdomu. Tai turėjo kažką reikšti.

Dar kartą apsidairęs, nusivilko savo languotus marškinius, suvyniojo į juos dangaus radinį ir parskuodė namo.

Savo kambaryje ėmėsi viską atidžiai apžiūrinėti. Už rankenėlės lėlės nugaroje buvo patogu ją laikyti. Netruko išsiaiškinti, kad patraukus metalinį žiedelį iš dešinės, lėlė sumirksėdavo didelėmis storomis juodo milo blakstienomis. Timptelėjus žiedelį kairėje rankenėlės pusėje, lėlė pražiodavo savo dailią burnytę, tarsi norėtų kažką pasakyti.  Geeeeras mechanizmas, apsidžiaugė, tikrai geras! Vaikas švytėjo .

Įdomu. O kas gi po suknele? Hmmm... Lazdelė. Lazdelė su dviem žieduotais valais. Netruko išsiaiškinti. Timptelėjus po suknele vieną žiedelį, lėlė iškėlė ranką ir tekštelėjo jam per plaukus. Juokinga. Cha, cha, cha... Visai linksma! Mechanizmas veikė be priekaištų. Lėlė jo rankose tiesiog atgijo. Markstėsi, žiopčiojo pagal jo sakomus žodžius, kilnojo rankas, visaip sukiojosi.

Cha! O kas gi čia? Nė nepastebėjo: iš vienintelės didžiosios kišenės kažkas kyšojo. Bet buvo prisegta žiogeliu. Atsegė. Ištraukė mažytį rožinį vokelį su laiškeliu.

Labas, mano drauge! Aš –  lėlė Miletė. Iš Lėlių teatro Žibintų alėjoje. Šį sekmadienį mudu ten turime nueiti. Žinau, kaip labai tu šito trokšti. Juk dar niekada nebuvai Lėlių teatre. Tiesa? Taigi aš, Miletė, – tavo bilietas!

Čia tai bent!  Lėlė – bilietas! Į Lėlių teatrą!

Priemiestinis autobusas sustojo prie pat  Žibintų alėjos, kuri vedė tiesiog į teatrą. Jį pasitiko du frakuoti ponai su juodais cilindrais ant galvos ir baltomis pirštinėmis. Rankose kiekvienas laikė po juodą lazdelę, o ant kaklo buvo persimetę baltus it sniegas šalikėlius.

- Sveikas, mūsų bičiuli. Mes tavęs labai seniai laukiame, - pasakė šypsodamiesi ponai ir  nuvedė berniuką į žiūrovų salę. Parodė jam skirtas dvi vietas pirmosios eilės pačiame viduryje. Salėje sėdėję vaikai ir suaugusieji kažkodėl pradėjo ploti ir leido emocingus šūksnius.

Berniuko širdis smarkiai plakė. Tai reiškė, kad jis jaudinasi. Tačiau netrukus salės šviesos pradėjo temti, pakilo scenos uždanga ir prasidėjo spektaklis. Jį užvaldė  spalvingas senovės miestas, panašus į žaislinį. Su pilimis, turgaus aikšte, su karaliais, burtininkais ir princesėmis. Visai kaip žmonės pasakų mieste judėjo mažos  lėlės. Jos kalbėjo ir verkė, dainavo ir juokėsi. Markstė blakstienas, mosavo mažomis rankutėmis... Jam buvo labai juokinga, kad gražioji Princesė sutiko pabučiuoti Kiauliaganį šimtą kartų. Lėlė Miletė nekrutėdama sėdėjo greta.

Sugrįžęs namo, jis panoro matytąjį spektaklį pakartoti. Bet vienos Miletės  buvo per maža. Ėmėsi darbo. Ištisas dienas ir mėnesius drožė, klijavo, montavo mechanizmus, net modeliavo ir siuvo lėlėms drabužėlius...

Sekmadieniais su Milete eidavo į Lėlių teatrą. Sėdėdavo toje pačioje,  pirmoje, eilėje.

Kartą po spektaklio jam buvo leista nueiti į scenos užkulisius ir net paliesti ką tik matytus pasakos personažus. Jis suprato, kad mechanizmai lėlių judesiams atkurti gali būti labai įvairūs, skirtingi. Tai jam padėjo vėliau, kuriant savąjį teatrą. Netrukus jis tapo aktorių bičiuliu. Jie leido jam su lėlėmis praktikuotis, tai vadinosi – vesti lėlę. O vieną kartą net pasiūlė suvaidinti mažąjį Kupriuką. Kupriuko lėlę jis įvaldė iš karto. Jo rankose Kupriukas judėjo taip, kaip liepė režisierius.

Slinko metai. Berniukas tapo žinomu lėlininku. Artistu. Vėliau režisieriumi. Scenaristu. Lėlių teatro siela. Jį net vadindavo Lėlių maestro. Lėlių karaliumi. Žibintų alėja į Lėlių vaidinimus nuolat skubėdavo daugybė vaikų. Tačiau senasis Lėlių maestro kažkodėl buvo liūdnas. Rodėsi, kad jis nuolat kažko laukia.

Kiekvieną pavasarį spalvotais balionėliais jis į dangų paleidžia lėlę. Lėlę su didele kišene suknelės priekyje. Ilgai žiūri pakėlęs savo žilą galvą į dangų ir...  

Laukia.

2003