Mergina tylėjo. Ji puikiai suprato, kad apsiginti nesugebės, tačiau jos laimei to neprireikė; Astas net nemanė su ja mylėtis, gaišti brangų laiką, o tuo labiau – per prievartą. Kristina išvis neįėjo į jo planus, tačiau likimo pasiųsta, dabar ji pravertė kaip įkaitė, tam atvejui, jei kas imtų persekioti. Kaip įkaitė, mergina visiškai tenkino Astą: buvo rami, paklusni ir maloniai paįvairino nuobodžią kelionę.
– Tu reikalausi išpirkos? – po užsitęsusios pauzės, turbūt norėdama ištaisyti padarytą klaidą ir pabandyti derėtis, paklausė Kristina. – Artūras užmokės...
– Už ką, už tave? – Merginos klausimas Astą sudomino. – Ir kiek tu save vertini? – Lyg bandydamas sužinoti įkaitės kainą, jis įdėmiai pasižiūrėjo į merginą. – Įdomu... Faina pana. Už tokią galima keletą štukų pakloti. Sutinku. – Užsirūkęs, tarytum kažką gerai apgalvojęs, Astas pridūrė: – Bet žinai, Kristi, galiu tave nuvilti. Nepyk, bet nei tavo chachalio babkės, nei tu, manęs nedomina. Negi iki šiol negali patikėti, kad man reikėjo tik ratų, o tu likimo pastūmėta, tik atsidūrei netinkamu momentu netinkamoj vietoj. Dėl savęs. Man tu nekliudai, šaunuolė. Neneigsiu, tu pakankamai žavi seksotka1, deja...
Astas neabejojo, kad reikia būti budriam ir todėl mėtė pėdas. Priešakyje jau matėsi Kauno priemiesčiai, pro šalį lėkė vis daugiau ir daugiau automobilių, kurie bylojo ne vien apie artėjantį rytmetį, bet ir apie priešaky stūksantį didmiestį. Staiga Astas pristabdė automobilį ir vikriai šmurkštelėjo į kažkokį siaurą, krūmokšniais apžėlusį žvyrkelį. Truputėlį pavažiavęs ir įsitikinęs, kad tai tikrai nuošali vietelė, jis visiškai sustojo.
– Atvažiavom. – paaiškino Astas. Merginos žvilgsnis baugščiai lakstė tankaus miško siena, beviltiškai ieškodamas pagalbos. Ji vėl netikėjo nė vienu užpuoliko žodžiu.
Miškas, aukšti medžiai ir nė gyvos dvasios, išskyrus juos – užpuoliką ir auką. Merginos padėtis vis labiau komplikavosi ir darėsi nebepakeičiama, jos pačios nebekontroliuojama. Kristinos veide Astas išvydo siaubą ir kurį laiką mėgavosi juo, kol pagaliau pratarė:
– Nebijok, katyte. Jei tu nieko prieš, aišku, galim pasidulkinti. – Jis dar kartą pabrėžė savo nekaltą ir niekuo neįpareigojantį pasiūlymą, tačiau tai buvo veikiau noras dar labiau įbauginti auką. – Esu tikras, man patiktų... Neabejoju – tau irgi... Romantika visada užveda. Bet jei jau esi prieš, jei tikrai jautiesi tokia ištikima čiuvicha2 tam savo chachaliui – tiek to...
Kristina vis traukėsi ir spaudėsi prie automobilio durelių. Galėjai pamanyti, kad ji sugebės prasiskverbti pro metalinę automobilio sieną. Jei ne pistoletas Asto kišenėje, turbūt mergina būtų bandžiusi sprukti. Tačiau neseniai matytas į ją atkreiptas ginklas patikimai stabdė ir vertė laukti tolimesnių užpuoliko veiksmų.
– Ką gi, supratau, – Asto balse vis tik suskambo ironijos neįveiktas nusivylimas, – dulkintis nenori. Be reikalo. Tavo Artūriukas nebūtų net sužinojęs. Nors... – Jis nutilo, nužvelgė automobilio saloną ir išsitraukęs peilį, nupjovė saugos diržus. – Nors, galbūt tu teisi, Kristi, – tęsė Astas. – Tam aš nelabai turiu laiko. Atleisk, bet turiu nuliūdinti. Gulkis, aš tave surišiu. Nebijok, tave čia greit kas nors suras, o ir tavo Artūras, neabejoju, jau visus mentus ant kojų pakėlė.
Mergina inkštė, verkė, prašė pasigailėti, žadėjo niekam nieko nesakyti, tačiau nesipriešino. Astas privertė Kristiną atsigulti ant užpakalinės automobilio sėdynės kniūpsčia, paklusniai sudėti rankas už nugaros ir nupjautais saugos diržais, tvirtai supančiojo plonytes vargšės įkaitės rankas bei kojas taip, kad toji net pajudėti negalėjo.
– Taip bus kur kas geriau, mieloji... – Baigęs darbą, giliai atsidusęs, mėgaudamasis merginos bejėgiškumu, pasakė Astas. – Lik sveika, Kristi. – Jis glostė jos nuogas, įsitempusias šlaunis, diržu suveržtas blauzdas, kurios buvo pritrauktos prie spėjusių pamėlti rankų ir patenkintas šypsojosi.
– Dieve, man skauda... Paleisk, pasigailėk... – tebemeldė, tebeprašė Kristina, bandė muistytis, galbūt tikėjosi išsivaduoti iš pančių, tačiau tai buvo beviltiška, o visi judesiai tik kėlė skausmą. – Pasigailėk, aš tikrai niekam nieko nesakysiu... Dieve, pasigailėk, nepalik manęs... Nereikia, neišeik...
Tačiau Astas nesiklausė jos. Jis tebeglostė jos kojas, seksualiai atsikišusį, trumpo, aukštyn užsiraitojusio sijono aptemptą užpakaliuką ir kvailai tebedrąsino merginą:
                      – Tave greit suras, mergyt. Atvažiuos tavo draugužis, išvaduos ir paguos. Nepyk... Pakentėk... Žinau, nemalonu kada rankas veržia. Ką padarysi... Beje, padėkok jam už puikią tačką ir dar nuostabesnę pakeleivę. Gaila, jei jis nepatikės, kad tu nesidulkinai su manim. Na, bet čia jau tavo reikalas kaip jį įtikinti. Atleisk, bet man tikrai metas. Iki! Aš einu.
Trinktelėjo automobilio durelės, pyptelėjo centrinis užraktas ir dzingtelėjo ant variklio dangčio numesti rakteliai. Nebepažvelgęs į gražuolę įkaitę likusią ant užpakalinės sėdynės, kad galėtų tęsti kelionę, Astas grįžo į atgijusį plentą. Jo laukė dideli darbai ir, dabar jis prisiminė ir nebeabejojo, Oksana.

1 Seksotka – seksuali mergina (žarg.).
2 Čiuvicha – mergina (žarg.).