Kaip gera, kai vakaro vėjas per kalną
Nuo saulės raudonos vėjelį man neša
Ir galvą nuglosto kaip motinos delnas,
Nubraukęs ir karštį, ir ašaros lašą.

Į žemę įsmigus vienintelė koja
Pakėlė į dangų svajonę žallapę,
Užmigęs per naktį aš kartais sapnuoju
Suradęs čia laimę ir savąjį kapą.

Ir laukiu – nelaukiu, bet saulė supusto
Man šiltą svajonę žaliai aprėdytą,
Ir supas per naktį žvaigždėtą kaip luotas
Manasis vainikas žiedais nuadytas.

Kai paukščiai sulėkę čia šurmulį kelia
Ir liemenį mano kutena be saiko,
Kai krykščia lizduos jų mažieji vaikeliai,
Man tikro gražumo ir ilgesio teikia.

Ir šaką pasupęs tada pagalvoju
Ko mano kamienas į žemę įaugęs
Negali pakilti šakom suplasnojus,
Ir skristi į tolį kaip paukštis per lauką.

Ir liūdesio ašaros skaidrios kaip rasos
Ant mano lapelių lašais išsilaisto,
Gal niekad aš savo lemties nesuprasiu,
Kaip tyliai pakalnėj ūžsnūdusio raisto.

Ir tas ilgesys mano širdį užtvinęs
Juodesnis už naktį rudenę ir ilgą,
Kai miglos siūbuoja aplinkui kaip švinas
Ir vėjas šiaurinis man veidą nutvilko.

Bet sukasi dienos margesnės už žemę
Ir rūpesčių aibės per širdį kryžiuojas,
Kol sniego baltumas per švilpiančią žiemą
Nurimsta prie mano vienintelės kojos.

Kai tirpstant pavasario saulėj sniegynams,
Ištrykšta sula ir gyvybė sušyla,
Ir vėlei nuo šalčio rūstaus apsigynęs,
Aš ilgesio jūrom plasnoju per šilą.