Vėl ir vėl klimpsta kojos, mintys į sniegą. Negaliu nežiūrėti-akina sielą. Kas tau pasidarė, kiek naštos
  slegia beerdvį tavo kūną. Na nieko-kaip nors. Kodėl aš keliauju? Kodėl ir kur? Galų gale, kam? Vis
  mąstau, vis žengiu ir einu tolyn. Kažkur. Į nežinią. Tikiuosi rasti tai, ką praradau nepametęs, susigrą-
  žinti tai, kas nebuvo atimta. Ilga naktis ir laiko bus dar daug. O tu, sniege, naktimis net akis man spi-
  gini ir trugdai keliauti tolyn.
  Klimpsta kojos, mintys į sniegą...
  Vienatvė...taip tylu, ramu...tik kažkur kažkokie šunys...tarsi inkščia, tarsi loja. Tik labai jau tyliai,
  žinotų, kas aš esu, kur aš einu.
  Ir negaliu sušukti-dingo balsas.
  Negaliu paliesti-neturiu kūno.
  Aš-pasmerkta siela, kuri amžių amžius dar praeis šį kelią, atsisuks ir ieškos keliauninkų (bent panašių
  į save), aš-siela, vieniša siela, kuri žengdama per dykumą ir sniegą nepaliks pėdsako, juk aš tik siela
  ....tokia nematoma, nepajuntama, delnais šviesą nešu.
  Tik štai jau klampoju per kempsynus, sniegas ištirpo, o aš vis dar einu...
  Ne dūmas, nors panašu į tai ir visai neblaškoma vėjo.