Praėjo lauktos šventės, nutilo salvių aidas,
Trispalvių liepsnos ilsis užgesintos,
Kuklus jaunos valstybės jubiliejus baigės,
Užvertos rūmų durys tyli užrakintos.

Nėra ko skųstis, gražiai ėjimą laisvėn paminėjom,
Garbūs svečiai už drąsą girti nešykštėjo,
Didžiavomės net dviem dešimtmečiais, tikėjom
Ateinančiu pavasariu, gaiviu rytojaus vėju.

Gerai, kad bandom dabartį kitaip suprasti,
Išmokti džiaugtis ir savais namais didžiuotis,
Juose sau vietą, šviesią viltį rasti,
Pabėgt nuo kasdienybės ir laisviau alsuoti.

Tiesa, žiniasklaidoj netrūko įprasto zirzimo –
Matai, Rytų kaimynai antausį mums skėlė,
Nepriėmė Prezidentės šventinio kvietimo,
Ir Vakarų didžiūnams Vilniaus vaišės nerūpėjo.

Ei ponai ponai, tamsių žinių belaisviai,
Tulžies skardines raktais užrakinkit,
Išaušt nors kartą džiaugsmo dienai leiskit,
Lietuvį kitą, kylantį gyventi prisiminkit.

Vėl švietė akys, sklido skambios dainos,
Vėl buvom stiprūs, buvome tauta,
Net menkos rodės vakarykščios klaidos
Prieš vieną žodį - žodį LIETUVA.