Mano tulpių laukas.
Pasodinau trisdešimt
rūšių tulpių.
Ar jos prigis
mano žemėj?
Ar joms čia patiks?

Norėčiau, kad jos pražystų,
kaip tada, Botanikos sode –
kiek akys užmato vien tulpės.
Spalvų žaižaravimas
saulės spinduliuose.

Tas paprastai nepaprastas
žiedlapių įmantrumas,
uždegantis rytą
vaiskios nuotaikos alsavimu.

Laukiu pavasario.
Laukiu aukštai
pakilsiančios saulės,
nušildysiančios sniegą.

Laukiu pirmų
naujo gyvenimo daigų,
vaiskumu skambančių žiedų
nuo mano kojų
iki pat Neries,
tos amžinos ir nenuilstančios upės.

Laukiu tyro ryto
alsavimo,
po šimtamete pušimi
besiveržiančio šaltinio
čiurlenimu.

Tulpės pražys.
Pražys.
Negali neįvykti tai,
kas nenumaldomai privalo įvykti.

Jos švies savo
jaukiu artumu.

Pavasaris,
mano naujas pavasaris.
Ir tulpių.

Mes šalia.
Mes greta.