\"Neilgai, - išsprūdo žiemai, - būsiu...\"
Ir varvekliai ėmė lūžinėti.
Senis besmegenis atsiduso,
Nuo galvos numest kepurę knieti.

Bando šluostyt varvančiąją nosį,
Žvirbliai čirškauja serbentų krūmuos.
Greit, jau greit, gražuoli, sužinosi,
Kad neamžinas žiemužės rūmas.

Ledo tiltai byra jau ir griūva,
O vaikai per tižų sniegą šlepsi.
Besmegenio viltys likti  žuvo,
Kur gi tu nuo saulės pasislėpsi?