– Autobusas išvažiuos už valandos, o tu dar nė dantų neišsivalei, – pradėjo raganėti tėvas, taip pažadindamas manyje agresijos ugnikalnį.
– Tu gal nevadovauk, mielas tėtuši, – atkirtau. – Manaisi galįs reikšti man kažkokias pretenzijas ir kaukti savo prarūkytu balsu, kai aukoju šį savaitgalį, kad praskaidrinčiau tavo motinai supuvusią kasdienybę?
– Tu ką,visai negerbi savo močiutės, išlepinta akiplėša??? – išpūtė savo stiklines akis šis penkiasdešimtmetį perkopęs senis, kurį šiaip jau turėjau vadinti tėveliu, tėtuku, tėvuku ar dar kitu švelniu epitetu, graudžiai nederančiu prie jo maroziškos veido išraiškos.
– Ne tau kalbėti apie garbę ar kieno nors gerbimą. Kai tu tari šį žodį, net sienos pradeda aižėti ir lubos sutrūkinėja.
– Tau burną reikia su ūkišku muilu praplauti, kad daugiau nekalbėtum to, už ką gali sulaukti deramo atpildo.
– Grasinate, ponas Masiuli?
– Renkis greičiau nevapėjus ir nepamiršk nuvežti maišo, kurį padėjau virtuvėje prie dujinės. Be to, normalius batus įsidėk. Ne į Vienos pokylį keliauji.

Įsidėjau įsidėjau... Bet būčiau dariusi bet ką, kas tik supykdytų ir išmuštų iš pusiausvyros tėvą. Netikęs buvo, dažnai atvirai demonstruodavo pasigėrėjimą mano broliu, kuris buvo už mane vyresnis ir studijavo karo akademijoje. O kas aš buvau? Tik smulkutis moteriškos lyties individas, kuris nepasižymėjo nei ypatinga jėga, nei stulbinančiais protiniais sugebėjimais... Žodžiu niekuo, kuo galėtum pasigirti kaimynui, giminėms ar draugui. Na, bent bambėti ir rėkauti aš tikrai mokėjau. Bet už tai medalio niekas nekabina. Ilgai nebesišmėklindama namuose išėjau į autobusų stotį. Buvo Liepos mėnuo, karščio karuselė įsupo visą miestą ir jis tartum apdujo. Truputį džiaugiausi, kad išvykstu trumpam iš čia, nes jau pykino nuo visų žmonių, nuo asfalto kietumo, nuo traškučių ir kokakolos. Jei pagalvojote, kad aš nemyliu savo močiutės – labai klystate. Aš tikrai norėjau ją pamatyti, pakalbinti. Visai būna įdomu kokius dešimt minučių klausyti jos pliurpalų apie tai, kas buvo anksčiau, ir apie tai, kaip viskas dabar pasikeitę. Likusį laiką apsimetu kad klausau, nors mintys jau būna nukeliavusios į kosmosą.
– Man Winston sidabrinį, – pareiškiau senyvai kioskelio pardavėjai.
– O metų turi? – abejingai numykė.
– Yra.
„Tavo sapnuose, – pagalvojau“. Tačiau garsiai neištariau. Nusipirkau pagaliukų, tai bent padūminsiu miškelyje kaime. Kai nuėjau nuo kioskelio, akies krašteliu pamačiau, kad autobusas jau stovi. Nuskubėjau iki jo, nešina sunkiu maišu. Įdomu, kokio velnio ten tėvas pridėjo, gal tuziną akmeninių batonų ar dvidešimt lašinių palčių. Kiek pavargusi įsirioglinau į autobusą ir kone uždusau nuo kvapelio. Iš autobuso galo sklido aštrus alkoholio tvaikas susimaišęs su pigiais kvepalais. Sugriežiau dantimis, sukaupiau visas jėgas ir, susimokėjusi už kelionę, pajudėjau ieškoti laisvos sėdynės. Pasirinkimas buvo nedidelis: galėjau sėsti prie pusamžio vyriškio, kiek per ryškiai prisidažiusios mergaitės arba išsipusčiusios bobikės. Pastaroji demonstratyviai užkėlė savo terbas ant laisvos sėdynės taip leisdama suprasti, kad nė velnio nesėdėsiu prie jos. Pasirinkau gan tvarkingai atrodantį vyriškį. Jis kilstelėjo juodą, vešlų antakį, susiraukęs pažiūrėjo į mane ir įsikniaubė į laikraštį. Po kelių akimirkų akies krašteliu pamačiau, kaip jis vėl dirstelėjo į mane. Pajutau kažkokią keistą įtampą, tartum tas vyriškis bandytų mane identifikuoti ar kažką pasakyti, bet nedrįstų. Kai tai pasikartojo dar kelis kartus, nebeiškenčiau ir tiesiai šviesiai paklausiau ko tas žmogus nori. Tačiau jis nieko neatsakė. Velniop jį. Kelionė autobusu truko visą neaprėpiamą amžinybę. Čia sėdėjo įvairaus kirpimo liaudis, o tai dar labiau erzino mane. Mintyse keikiau tėvą, kad liepė man važiuoti kažkokiu nupiepusiu autobusu, kuriame smirda, Viešpatie, kaip smirda! Pagaliau atėjo laikas man išlipti. Taip ir norėjosi surėkti per visą autobusą, kad šis su savo keleiviais prasmegtų kur. Bet eilinį kartą dorovingai susilaikiau. Ta ištaiginga bobikė tikrai būtų skėlusi per galvą savo milžiniška taše. Ir štai, manęs laukė trys kilometrai ėjimo dulkėtu plentu. Bet ši mintis visai negąsdino, anaiptol. Tai buvo tarsi atokvėpis po sėdėjimo sušutusioje transporto priemonėje. Dar didesnį džiugesį sukėlė atsivėrusi panorama. Buvau pamiršusi, ką reiškia įkvėpti dozę gaivaus laukų oro be jokių cheminių priedų. Aplinkui buvo sodriai žalia, kur ne kur su spalvotų gėlių priemaišomis. Spardydama akmenukus tipenau žvyruotu keliu ir galvojau, ką veiksiu. Staiga mano ausis pasiekė keistas garsas. Kažkas tvirtais žingsniais ėjo man iš paskos. Nedrąsiai pasukau galvą. Jis! Už manęs ėjo tas pats vyras iš autobuso, prie kurio sėdėjau ir kuris vis žvilgčiojo į mane. O jeigu jis koks maniakas? Akimis dar spėjau nuskanuoti, kad jis nešasi juodą lagaminėlį. Vyras visiškai nepriminė vietinio gyventojo, greičiau slaptąjį agentą ar bala žino kokį sutvėrimą. Pamenu, kad kažkurią akimirką jo žingsnių nebebuvo girdėti. Tik pajutau karštą ranką ant savo peties. „O dabar mano paskutinioji, – pagalvojau“. Gyvenimo kadras tarsi užstrigo, stojo svaigulinga tyla.