Vakaro ceremonijos

Ten ji visada nulipa nuo mėnulio.
Ateina, lyžteli šiurkščiu.
Išsitraukia iš kišenaitės kastuvėlį
ir lipdo peiliuku žiedlapį rėždama.

Džiovina aukštai
ant kokio medžio
ar krūmo
šakos patiesusi.

Kartais kvepia kaip tikras(!)

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Susisuka, išsiriečia, blaškosi.
Raukosi
kavą gerdama.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Žolynus turim kieme pasimerkę.
Ten daug apvedžiotų debesų
braido, keikiasi ir
glosto, glosto
šventus regėdami.

O anie lenda
kaip iš sapno rankovės
galvas kaišiodami.

(Žvygčioja kartais.)

Vakaras išsirąžęs
pasiberia gniužulėliais,
knygą storą atsiverčia
ir skaito.
aviža