Nuplazdėjo, nukvatojo
Vasara basa ražienom.
Vis prašiau, vis jai kartojau:
\"Neskubėk, pabūk bent dieną.

Dar pažaisk šešėliais medžių,
Pasilepink saulės burtais,
Taip gražiai daržely žydi
Šalavijai ir nasturtos.

Upės vingyje subridę
Gluosniai garbanas skalauja.
Dar paukšteliai neišskridę
Uogas soduose skanauja.\"

Bet manęs ji negirdėjo.
Nukvatojo, nušuoliavo.
Išlydėdamas rugsėjis
Raudonai nudažė klevą.