Užmerk akis, jei pavargai svajoti ,
Kai ryto soduos paukščiai jau sutūpę.
Kai po tavim jau patalai rasoti,
Gali sapnuot gyvenimą lyg sraunią upę.

Įkvėpk gaivos, kai po lietaus šniokštimo
Jausmai patvinsta. Jų tėkmė gili.
Kiekvieno prašo švento atleidimo.
O tu, akis atmerkęs, nueini.

Ir nesvarbu tau, kokios buvo spalvos
Minčių, svajonių ir painių sapnų.
Tu nubudai. Jau ryto saulė varva...
Tik nepavirsk, prašau, smėlėtu laukimu.