Vakarėlis

- Na, iki. Nepamiršk: nesivesk nepažįstamų, jokių narkotikų, jokio alkoholio, jokio sekso!
- TĖTI!
- Cha, pajuokavau.
- Jei jau taip manimi nepasitikit, kodėl leidot surengti vakarėlį?
Tėtis juokingai patempė lūpą, mačiau, kad jis geros nuotaikos. Apsikabino ir tarė:
- Geras klausimas, mano dukra!
Tėtis pašiaušė man plaukus, o aš sudvejojau paglostyti jo plikę – tokią idealiai pliką ir žvilgančią. Keisčiausia buvo tai, kad mano tėčiui ši šukuosena tiko, o gal kitokio jo ir negalėtume įsivaizduoti. Kasryt skusdamasis barzdą jis nuskuta ir per naktį ant galvos išaugusius plaukelių daigus. „Mano perlamutrinė plikė“ – didžiuodamasis sako tėtis rytais ištepdamas ją kremu, turbūt specialiu, skirtu skustagalviams. Šįsyk tėtis buvo ypač išblizginęs savo plikę, kaip ir batus. Puikus derinukas, cha! Mama ant savo veido užsidėjusi daug makiažo ir apsirengusi trumpą suknelę atrodė dailiai, nelyginant moksleivė. O ji ir yra tokia jauna... Vonioje prasikuitė gerą valandą, po šimts, juk vakarėlis tai mano.
Laimei, kad tėvai ir dėdė Juozas neprašyti išėjo iš namų. „Aprodysim Juozui miestą“ – taip sakė tėtis. Siaubas, nėra ten ko rodyti. Vakarinis miestas – neapšviestos gatvės, girti praeiviai ir nustipusios katės. Nors galėjo pasiimti mano brolį zyzlį Paulių, o tai ne – trinsis jis namie ir juokins pasaulį. Tik kvailys nesuprastų, kokį reikalą jie sumąstę. Girdėjau kaip mama kalbėjosi telefonu ir užsakė boulingo takelį. Paskui, spėju nueis į kokį solidų suaugusiųjų naktinį klubą, į kurį neįleidžia be puošnios suknelės ar elegantiško kostiumo. Kiek girdėjau iš tėvų pašnekesių, važiuos linksmintis jie irgi ne su savo mašina, o su taksi. Ir kuo gi tai baigsis?
Kai mano brangiųjų tėvelių ir dėdės namuose neliko nė kvapo, buvo septinta valanda. Po pusvalandžio turėjo prasidėti vakarėlis, o aš dar bimbinėjau po namus su chalatu. Išėmiau iš šaldytuvo užkandžius, patikrinau, ar neperkepė višta (tiksliai nežinau, ar tai tinkamas valgis tokiems nedideliems vakarėliams). Tuomet įjungiau muziką didžiajame tėvų kambaryje ir kitą muzikos stilių užleidau per kompiuterį savo kambaryje. Būnant koridoriuje buvo girdėti karas tarp repo ir techno muzikos, sklindančios iš skirtingų pusių. Aš turėjau tokius kaimynus: ne ką mažesnę vakarėlių liūtę studentę iš kairės ir gėjų vyrų porą iš dešinės. Jei kas ir reikštų pretenzijas dėl garsios muzikos, tai nebent tie įtartini vyrukai. Jei taip nutiktų, pagrasinčiau papasakoti visam namui, kad šalimais gyvena žydri vaikinai, nors mama sako, kad „jie tik broliai“ ...
Taigi, buvau ką tik išsilyginusi plaukus „straighteriu“ (vos išsiplaunu galvą, mano plaukai pradeda gyventi nepriklausomą gyvenimą), kai pasigirdo durų skambutis. O aš tai vis dar buvau su tuo nutrintu chalatu! Žaibo greičiu įlindau į „prieškarinius“ platėjančius džinsus, kurių nedėvėjau mažiausiai metus, apsivilkau gėlėtą tuniką. Na ir atrodžiau - kaip kokia hipė, bet tai buvo pirmi pasitaikę po ranka rūbai mano sujauktoje spintoje. Paskubom pasitepiau lūpas blizgiu ir sušukau:
- Atidarykit kas nors TAS SUMAUTAS duris!
Nučiuožiau į prieškambarį, kuriame vos tilpo svečiai.
- Vou, - mano pirmas išleistas garsas. – Jūs čia visi kartu atėjot?
- Ne. Dar Juozas ateis kiek vėliau... Kelis draugelius atsives, - pasakė Deima. Atsimenat ją? Mano nauja draugė, tarp kita ko mokyklos kietuolė.
Tarp mano svečių buvo ir Ilzė, kuri manęs atsiprašė, kad anądien taip šlykščiai su manim kalbėjo. Tikrai šlykščiai, bet aš, dievaži, šiandien nebepykau dėl visos tos kebeknės su jos dienoraščiu. Deima atėjo su Bernardu, kurį aš ne itin troškau matyti savo namuose (nemanyk, kad pamiršau tą pokštą valgykloje su tamponu!). Bet šiandien, kaip žinia mano nuotaika pavydėtinai gera. Nojus atsivedė savo geriausią draugą Irenių. Jis mokosi paralelinėje klasėje ir yra iš tų žmonių, su kuriais nesu normaliai bendravusi, neskaitant „labas“ ir panašiai. Ir visai ne dėlto, kad Irenius nešioja kabes, tiesiog mūsų keliai mokykloje nesusikerta. Ugnė buvo susigarbanojusi savo gražius juodus plaukus ir laikėsi parankėje su vaikinu, kuris atrodė už ją bent pora metų jaunesnis. Ugnės draugo vardo gerai neišgirdau. Vertis, o gal Bertis?.. Be šių žmonių dar buvo trys merginos, kurios laikėsi iš vien ir vis kikeno. Nepažinojau jų ir nežinojau, kaip jos pateko į vakarėlį.
Iš pradžių visi buvo išsiskirstę kas sau. Vieni valgė, kiti šoko, treti juokėsi iš Pauliaus, kuris įsikarščiavęs rodė visus savo žaislus. O aš sėdėjau ant sofos ir plepėjau su Dominyku. Nepamenu apie ką mes kalbėjom. Vieni pokalbiai būna prasmingi, o kiti - tik tam, kad užglaistyti tylą arbą iš neturėjimo ką veikti. Galbūt kalbėjom apie mokyklą, sportą, gal apie orus, žodžiu, tai neturi reikšmės. Gal visas vakaras taip ir būtų praėjęs, jei ne Deimos pasiūlytas žaidimas.
- „Septynios minutės danguje“. Žaidimo taisyklės tokios: reikia sukti butelį, tuomet ką išsuksi, su tuo ir užsidarysi spintoje septynioms minutėms.
Likau be amo, apžvelgiau visus ir nemačiau nė vieno vaikino, su kuriuo norėčiau užsidaryti spintoje. Nors ne, buvo vienas, su kuriuo aš ir į pasaulio kraštą...
- Nesąmoningas žaidimas, - tarė viena iš nepažįstamųjų merginų trijulės.
Deima nekreipė jokio dėmesio. Visi sutiko žaisti, Nojus pasakė:
- Bet per septynias minutes galima spėti ir... Ekhemm.
Paaugliai nusijuokė, o Ugnė atsakė už Deimą:
- Mes tave vieną uždarysim ir galėsi pats sau... Ekhemm.
Pasigirdo dar didesnis žvengimas. Pirmasis butelį suko Dominykas, nes taip pasiūlė Deima. Spėju ji norėjo, kad išsuktų ją. Šiandien Deima atrodė šauniai. Jos raudonai nulakuoti nagai derėjo su raudonais auskarais. O dar tos kreminės spalvos kaprio kelnės... Jeigu vieną dieną Deima pasakytų, kad turi asmeninį stilistą, greičiausiai niekas nenustebtų. Cha. Bet „Sprite“ butelio kaklelis atsisuko ne į ją, o į mane. Taigi mudu atsėdėjome spintoje tas septynias minutes, gvildendami neprasmingų pokalbių temas. Po geros valandos žaidimo kiekvienas buvo bent po kartą užsidaręs spintoje su kitu priešingos lyties atstovu. Kai man teko lįsti spinton su Nojum, jis prie manęs bandė lįsti. Niekingas kvailys. Aš neturėjau kitos išeities kaip panaudoti mini elektros šoką, kuris atsitiktinai buvo džinsų kišenėje (prieš kelis metus tėtis nupirko „jei kas užpultų“). Vargšas vaikinas manęs atsiprašė, ir man beveik pagailo jo. Cha. Paskui buvo Deimos ir Dominyko eilė. Ties trečia minute Nojus specialiai atplėšė spintos duris ir visi išvydome Domą ir Deimą besibučiuojant. Tai įvyko taip staigiai, jaučiau nusivylimo tvilktelėjimą į širdį. Žinau, kad jis mano pusbrolis ir aš negaliu jo įsimylėti. O ar tai apskritai įmanoma? Maniau nebežaisti to kvailo žaidimo, bet Bernardas kaip tik išsuko mane.
- Kvailas žaidimas, tiesa? – paklausė jis, kai lindėjome spintoje tarp mano mamos suknelių.
Aš linktelėjau, bet Bernis manęs nematė, nes aplink tvyrojo tamsa.
- Jeigu mes sėdėsime čia ilgai ilgai, galbūt atsivers slaptosios durys, kaip C. S. Lewis knygoje ir staiga mes atsidursime Narnijos stebuklų šalyje.
Aš nusijuokiau, bet man buvo keista. Ar paprastas vaikinas taip kalbėtų? Ar vaikinai skaito knygas? Regis, tai man dar neištirtas pasaulis. Net jei ir perkandau matematikos lygtis, nereiškia, kad aš suprasiu vaikinų elgesį. Išgirdau, kaip Bernis pabeldė į medinę spintos sieną už kabančių drabužių.
- Deja, ten nėra jokių slaptų durų. Tai tik galinė spintos siena, o už jos vonios kambario siena, - nusijuokiau aš.
Išlindę iš spintos nebežaidėme „Septynių minučių danguje“ ir nuėjome į virtuvę atsigert „Red bull“ .  Tuo metu, kai su Bernardu kalbėjom apie jo liežuvio auskarą, į virtuvę atėjo Ugnė.
- Gal turi ko nors daugiau valgyti be mėsos? Tavo višta perkepė, o be to aš vegetarė.
- Gerai, spintelėje yra džiūvėsėlių. Vaišinkis, - pasiūliau.
Ugnė mane kreivai nužvelgė, o džiūvėsėlių pasiimti nesiruošė. Jau manė išeiti, bet paskui atsigręžė ir pasakė:
- Beje, nueik pažiūrėk, kas dedasi didžiajame kambaryje.
Ugnė šypsojosi kreiva šypsenėle. Nuėjusi į kambarį sustojau kaip įbesta, bet niekas į mane nekreipė dėmesio. Taip stovėjau gal pusę amžinybės. Kažkoks keistai skanus kvapas lįste lindo į nosį. Kambarys skendėjo migloje, o aš stovėjau ir nieko nedariau. Deima su Juozu glamžėsi ant sofos. Nemačiau, kada jis atėjo. Dominykui turėjo būti liūdna, kad Deima turi vaikiną. Trys vaikinai rūkė ant kitos sofos, susidėję kojas ant stalelio, nuo kurio mama visada kruopščiai nuvalydavo dulkes, užtiesdavo staltiesėlę... Vaikinai atrodė taip, kad sutikusi mieste tikrai pereičiau į kitą gatvės pusę. Susitaršę plaukai, apsmukę rūbai. Nesuklysčiau pasakiusi, kad jie atrodė ne apsirengę, o prisidengę. Nekenčiu perdėtai sportinės aprangos. Nepažįstamųjų merginų trijulė žaidė su balionais prie muzikos centro. Spėju, jos buvo taip pat apsvaigusios nuo keisto saldaus kvapo, tvyrančio kambaryje. Staiga pajutau kažkieno ranką ant peties.
- Kodėl tu nieko nedarai? – paklausė Dominykas.
Aš numečiau jo ranką nuo savo peties.
- Koks čia kvapas? Kodėl jie rūko, bet čia nedvokia? Kodėl skaniai kvepia? – į klausimą atsakiau klausimu.
- Nesupranti? Juk jie rūko žolę, - pasakė iš kažkur išdygęs Bernardas.
Velniava... Tada supratau, kodėl jaučiausi apdujusi. Be to dar jaučiausi ir išsigandusi, pikta ir... Tikra jausmų maišalynė. Mažų mažiausiai ką galėjau padaryti, kad pasijusčiau geriau, tai išvaryti nepažįstamuosius iš savo namų. Taip ir padariau. Galiausiai namuose liko tik Ilzė, Dominykas, Ugnė su draugu, kurio vardo neišgirdau, mažius Paulius ir Bernardas. Jie man padėjo sutvarkyti ir išvėdinti namus. Iki vidurnakčio buvo likę pusvalandis, nusprendėme padainuoti karaokę. Aš turėjau karaokės rinkinį, kurį labai mėgau nuo vaikystės.
- Tu turėtum būti dainininkė, - pasakė Paulius. – kaip Britnė Spyrs.
- Užsičiaupk. Nenoriu būti Britnė Spyrs. Man atrodo tau jau laikas miegot. Išgėrei per daug kolos, - sumurmėjau.
- Saule, jis teisus. Tu turi gražų balsą, - užgynė Paulių Ilzė.
Aš nuraudau, tada parsibeldė namo tėvai. Štai toks ir buvo mano vakarėlis...


P. S. Ugnės draugo vardas Kurtas.