Akmenų pamatai,
medžių namai
ir jų akys, akys...
Visa tai slenka
paskui mane,
artinasi priešakyje
einant mažo miestelio gatve.
  Vėjas pripusto pro langus
  keistų žodžių
  ir užšąla gėlės-
  lelijos baltamintės.
  Po namus klaidžioja
  medžių sielos,
  mano žodžių išblaškytos.
  Man  baisu...Jaučiu
  mirties siautulį...
    Raudonas vynas sužydi erškėtrožėm.
    Paimk už rankos ir pasakyk,
    kad mirtis užmigo.
    Užspausk pabučiavimu lūpas,
    kad nešaukčiau,nes
    gali išgirsti namo medžių širdys...