Na kam gi tau mano kamanos –
juk samanos tavo per minkštos.
Byrėjo vinim, aš dar pamenu,
mūs viltys, atšipę tarp pirštų.

Ir draikėsi jaudulio garbanos
lyg rūkas vėjyje tirštas –
pamirši, juk vėlei kada nors
atrasi, kad vėlei pamirštum.

Sugrįši, kad dar syk paliktum
iš priesaikų susuktą irštvą.
Na kam gi tau mano kamanos,
jei nuoskaudos niekad nemiršta.