Aklom akim žvelgiau tau į veidą,
Tikėjau viskuo, kas buvo ištarta,
O kaip lengvai išblėso jausmai,
Juk mes esame tik vaikai...

Išbarstytos mintys išliko,
Jų surinkti mums nepavyko,
Taip lengvai patikėt sugebėjom,
Melo pinkles abu iškentėjom.

Neišaiškintų jausmų glėbį nešu
Ir paliksiu jį ten kur tu,
Mano vardą ištaręs pamiršai su laiku,
Kas buvo - pražuvo, kai buvom kartu.