Motina verkė. Angelė stovėjo rankomis apglėbusi galingus brolio pečius ir taip pat kūkčiojo įbedusi veidą jam į krūtinę. Tik Darius į šią tragišką sceną žvelgė ramiai, nors neatstumiančiai, bet jo veide galėjai įžvelgti nebent palengvėjimą. Jis neabejojo, kad atsikračius šiuo žmogumi į jo namus sugrįš ramybė ir jis, kaip anksčiau, taps jų šeimininku, nebepriklausomu nuo šio, velniai žino iš kur atsibasčiusio atėjūno; viskas privalėjo atsistoti į savo vietas.
Astas tvirtai priglaudė seserį prie krūtinės ir pratarė:
– Neverk. Atleisk, bet man tikrai metas. – Jo balsas išliko toks pat ramus ir šaltas. Astas neleido suprasti kas vyksta jo širdyje. – Lik sveika, sesute. Taip reikia... Taip bus visiems geriau... O tu pasistenk nuraminti motiną.
Jis pabučiavo seserį į kaktą ir delnu nubraukė jos skruostais besiritančias didžiules ašaras. Staiga pasisukęs, Astas pabučiavo motiną ir apglėbė ją taip, kaip ką tik glėbesčiavo seserį – tvirtai, tvirtai, kaip niekada anksčiau; jis neprisiminė, kada buvo taip arti savo gimdytojos, savo motinos, tos, kuriai turi būti dėkingas vien už tai, kad vaikšto šia žeme. Tačiau ar buvo? Ar buvo šis glėbesčiavimasis nuoširdus? Astas jautė, kad tai paskutinis jų pasimatymas. Paskutinis šansas. Paskutinį kartą jis dar gali apkabinti ir pabučiuoti motiną. Tėvo nebesuspėjo – motina dar čia, bet iškeliauja jis – vėl visus palieka ir žino nebegrįšiąs. Jis nebegrįš, kada reikės užmerkti motinai akis amžinam miegui ir nepabučiuos jos atšalusios kaktos prieš užveriant karsto dangtį. Jis nebepadės seseriai, kada sunkią valandą jai prireiks pagalbos žodžio ir neišties rankos, kada gyvenimo liūnas negailestingai temps žemyn. Ne! Jis vėl dings: laike, gyvenime, plačiam pasauly – vienas ir be žinios. Reiškia mirs – ir vėl mirs gyvendamas. Atgimęs ir išniręs iš beribės erdvės, jis vėl išnyksta jos rūke, nes tik bekūnis, bet nepermatomas rūkas šitam nusidėjėliui besugeba suteikti tinkamą prieglobstį, sugeba paslėpti nuo Dievo ir nuo žmonių.
Net Darius neatstūmė atsisveikinimui ištiestos rankos. Astas tvirtai paspaudė šiurkščią jo plaštaką ir patapšnojęs per petį, šyptelėjo.
– Geras tu vyras, Dariau, – pasakė jis. – Žinau, gali nebekartoti, nepatikau aš tau. Nieko nepadarysi, visiems neįtiksi. – Astas vėl šyptelėjo, tik dabar jau liūdnai, kažkaip priverstinai. – Tokiu jau aš buvau, tokiu esu, tokiu ir liksiu. Pasikeitęs žmogus praranda savo originalumą. Jis priverčia pasikeisti savąjį „Aš“ ir tampa nepatikimu, nes išduoda save. Šiuose namuose šeimininkas tu, Dariau. Aš į nieką nepretenduoju. Ne, jau seniai... Saugok savo žmoną – ji tikrai gera moteris ir verta gero gyvenimo, esu tikras, kad geresnio nei tu jai sukūrei. Ir uošvienę... Mylėk jas abi ir negerk... Gyvenkit...
Baigęs palaiminimą, Astas patapšnojo Dariui per petį, apsisuko ir ramiu balsu pratarė:
– Likit sveiki. Gaila Tomukas miega. Bet tiek to... Paaiškinsit jam, kad dėdei Astui reikėjo skubiai išvažiuoti. Angele, perduok jam linkėjimus. Lydėti manęs nereikia. Išnyksiu taip pat, kaip atsiradau. Pamirškit mane... – Ir tarytum abejodamas, tarytum gailėdamasis, pridūrė: – Galbūt nereikėjo man grįžti...
– Kur tu dėsies naktį?.. – dar bandė prieštarauti, įkalbinėti, sulaikyti sūnų vos galinti pro ašaras kalbėti motina, bet...
Tai buvo beviltiška. Astas visada mėgo staiga, be jokio pasiruošimo, be ilgų, už širdies griebiančių atsisveikinimo žodžių, apsigręžti ir visus palikęs, mostelėjęs ranka – palikti, išeiti, dingti – galbūt ilgam, o gal net visam laikui. Tai priklausė ne nuo jo, o nuo aplinkybių, kurias kūrė kažkas, kas tvarkė likimus, nuo kažko, kas leido gyventi, arba įsakinėjo mirti.
– Kur tu išvažiuoji?! – Tarytum tik dabar supratusi, kad brolis tuoj, tuoj dings, o ji net nežino ką jis ketina veikti toliau, nepaklausė, o veikiau šūktelėjo Angelė. – Paskambink kada nors... Parašyk...
Astas buvo beatidarąs duris, tačiau sustojo, atsigręžė ir įdėmiai nužvelgė visus, dar liku-sius, pačius artimiausius žmones.
„Kaip keista, – pagalvojo jis, – man visai negaila juos palikti. Tikrai keista... Kodėl? Štai jie visi, kurie man privalo būti brangiausiais, o aš nejaučiu šito. Taip nėra. Nejaugi mano širdis suakmenėjo? Velniava kažkokia... Po velnių, o gal aš tikrai gimiau nesveikas – su akmenine širdim!..“
Garsiai Astas tepasakė:
– Aš neturiu namų. Ir adreso neturiu... Mano namai visur... – Jis apibrėžė ore didelį ratą ir pridūrė: – Mano namai ten kur esu. Likit sveiki... – Paskutinieji žodžiai suskambo dar sausiau, dar žiauriau, dar neišvengiamiau. Taip nieko ir nepažadėjęs, paskubom Astas išėjo iš kambario ir užtrenkė paskui save duris, tas pačias, kurias varstė vaikystėje, atbėgęs pas mamą bandė skųstis sumušta koja, bandė ieškoti užtarimo, bet likdavo neišgirstas ir trenkęs šiomis durimis kaip dabar, rasdavo pagalbą ir supratimą kieme, gatvėje, draugų kompanijoje.
„Sudie, sudie, sudie... – lyg susigėdęs, kad nesugebėjo kaip pridera atsisveikinti, sparčiai žengdamas į tamsą, jis tebekartojo atsisveikinimo žodžius kurie pynėsi su neleidžiančiomis sustingti mintimis: – Pirmyn, pirmyn, pirmyn... Turiu skubėti. Nėra laiko kvailiems sentimentams. Jie mirę, o aš... Pirmyn!..“
O kambaryje taip visi ir tebestovėjo – sutrikę, netekę žado, stengdamiesi suprasti tai kas įvyko. Motinos ir dukters skruostais riedėjo ašaros. Viena iš jų vėl neteko sūnaus, kita prarado brolį. Neteko, prarado... Seniai dingęs, seniai miręs, jis grįžo iš ano pasaulio, suaudrino praeities vaizdus ir vėl išnyko: jis vėl mirė, jį vėl palaidojo naktis. Jis nuėjo savais keliais – nepramintais, bet šaukiančiais į tolius. Už lango juodavo naktis kuri nemėgsta gyvenimo.
Staiga Angelė pribėgo prie durų, atlapojo jas ir iš visų jėgų šūktelėjo:
– Astai! – Tačiau tyla tylėjo – Astai!... – Nevilties ir skausmo šūksniai negalėjo sugriaudinti besotės tamsos, kuri ką tik išplėšė iš dabarties brolį. – Astai!..
Tik žvaigždėtas vasaros dangus ir nepilnas mėnulio diskas švietė bėgliui kelią, lydėjo jį į nežinią ir sergėjo nuo pikto. O Dievas?.. Angelė sunkiai klestelėjo ant šaltų betoninių laiptelių priešais lauko duris ir delnais užsidengusi veidą, ėmė garsiai raudoti. Tarpdury pasirodė motina – sunykusi, dar labiau pražilusi, dar labiau susenusi ir sulinkusi. Ji švelniai paglostė dukters plaukus, sunkiai atsisėdo šalia ir apglėbusi ją suvytusiomis rankomis, sunkiai atpažįstamu balsu pratarė:
– Neverk, dukrele, Astas neprapuls. Tu matei, jis tvirtai stovi ant kojų ir moka save apginti. Neverk...
– Bet, mama, kodėl?! Kodėl taip yra?.. – Daugiau Angelė nebeištvėrė ir ėmė dūstančiu balsu lieti širdgėlą. – Kodėl mes tokie svetimi? Kodėl?.. – Ji pylė susikaupusius neviltim dvelkiančius klausimus ir geidė negailestingo keršto. Kažkam. Gal šalia sėdinčiai motinai, gal seniai mirusiam tėvui, gal nesuprastam broliui, o gal nekentė pati savęs. – O Astas... Jis visiškai atitrūkęs nuo mūsų, visai svetimas, nesavas... Mes neturėjome jo ir vėl praradome visus ryšius... Kodėl, mama? Kodėl jis visada vienas, be kitų pagalbos, be mūsų?
Angelė pajuto dar tvirčiau ją prie savęs glaudžiančias motinos rankas. Ji palenkė galvą ir, tarytum atleidusi savo motinai visas josios kaltes, padėjo ją savo gimdytojai ant peties.
„Kada mes taip sėdėjom? – netikėtai pagalvojo Angelė. – Kada? Gal net niekada... Gal pirmąsyk... – Šiuo metu ji buvo dėkinga motinai, nes ši bent truputėlį sušvelnino išsiskyrimo kartėlį. – O jei ne pirmą, – Angelės mintys nenutrūko, – tai daug, daug metų atgal, kada buvau dar visai maža mergyte.“
– Eime vidun, sušalsit, – Tylus ir ramus Dariaus balsas sudrumstė motinos ir dukters jausmų vienatvę. – Nieko nepakeisit – Astas išėjo. Jis kitoks, visiškai kitoks nei mes. Jis toks yra... Tokių irgi reikia. – Nesuklysdamas Dariaus žodžiuose galėjai perskaityti, kad jis nebesmerkia Asto, nepyksta ant jo, o pilnai pateisina ir, galbūt, net gerbia jį. – Telydi jį sėkmė...
Rytuose jau šviesėjo dangus. Trumpa ir šilta vasaros naktis skubėjo žeme ir neabejotinai reiškė, kad greitai baigsis.
– Mama, kodėl tu verki? – duryse pasirodė susivėlusi mažojo Tomuko galvelė. Turbūt išgirdęs keistą subruzdimą vidury nakties, vaikas nusprendė išsiaiškinti jo priežastį, bet šiek tiek pavėlavo. – Mama, kur dėdė Astas? Jis išvažiavo? Kodėl?..
– Jis išvažiavo... – Angelė priglaudė sūnų prie savęs. – Išvažiavo... Jam labai reikėjo... Labai... Būtinai...
– Kada jis sugrįš?
Tačiau tyla ir vėl tylėjo.