Porcelianas
Kartais pagalvoju, kad jei Dievas atliktų mano gyvenime auditą, aš prarasčiau bet kokias teises toliau tęsti savo makabrišką egzistenciją. Jis paprasčiausiai ištrintų mano vartotoją iš pasaulio duomenų bazės, o gal pervertų savo akių strėlėmis kaip kokį rausvaskruostį rojaus obuolėlį, persisunkusį pirmosios nuodėmės saldumu. Apskritai, dažnai jaučiausi šiame pasaulyje kaip kokia nelegalė, atklydusi iš Marso, Veneros ar net Mažojo Princo planetos. Mano prasmės ruoželiai vis siaurėjo ir siaurėjo kasdienybės horizontuose, kaip kad siaurėja sausumos paveikslas jūreivio akiplotyje, kai jis išplaukia į jūros gilumą, apsitraukusią purpuriniu gobelenu. Kartais velniškai sunku naktimis būdavo, sunku užmerkti baimės kristalų pripustytas akis, atrodo, prisėlins mirties budelis ir nušienaus pavargusią galvą. Tad neretai užkabindavau langus jaunaties kabliuku, kad neužeitų svetimi. Taip ir gyvenau. Draugų kompanijoje buvau vėjavaikė, lengvai perdozavusi naivios laimės, o vienatvės akivaizdoje mėsinėjau būties lavoną po kaulelį. Jį ir dabar tebeslepiu po savo lova.
Tąsyk buvo eilinis rytas. Gal tik kiek garsiau žiema traiškė šalčio burbuoles į mano kambario langą ir jis pasidengė neįtikėtino sudėtingumo ornamentais. „What is love, baby don‘t hurt me, don‘t hurt me, no mooreee... “ – suklykė telefonas kažkur netoli ausies. Dar šiek tiek garsesnis tonas ir būčiau atsisveikinus su klausa. Palengva rytinio irzlumo bangą numušė kvapni banga, atskriejusi iš virtuvės. Mama čirškino blynelius. Atrodo, nieko ypatingo, bet tai buvo vienas iš tų rytų, kai suvokiau laimę esant visiškai nepompastišką. Tai buvo buitinė laimė: lėkštė pilna blynų, aplietų raudona, neaiškios kilmės uogiene, centrinis šildymas veikia visu pajėgumu, mama lengvai šypsosi, apsivilkusi kiek sudriskusį chalatą, o už sienos buvo girdėti Alos Pugačiovos hitai.
–Pradėsi dieną saldžiai, žiū, vakare sūrymu veidelis pasidengs, – tartum papriekaištavo mama čia pat dėdama į lėkštę dar kelis išpampusius blynelius ir dosniai užpildama juos šleikščiai saldžia uogiene.
–Žinai, mam, tu esi vienas didelis prieštaravimas sau pačiai, – atsikirtau. – Pati iškepi, šeri mane tais kaloringais blynais su visiškai neskoningai nusaldinta uogiene, o po to dar gadini nuotaiką. Tau gal vidutinio amžiaus kri...
–Tavo šukuosena yra krizė, – atšovė mama, nė nespėjus man pabaigti sakinio.
–Tavo blynai baisiau už trečiąjį pasaulinį.
–Tavo kambarys kaip po trečiojo pasaulinio.
–Tavo nauji kvepalai smirdi nustipusiomis katėmis.
–Tada užvakar per Vainiaus gimtadienį smirdėjai dvėseliena, nes pastebėjau, kad išpurškei beveik visą buteliuką.
–Tavo vyras panašus į šerną.
–Ugne, jis tavo tėvas!
–Įrodyk!
O šito nereikėjo sakyti… Ji man taip įrodė tėvystę, kad dar ilgai jaučiau karštą ranką ant savo žando. Iš virtuvės išdūmiau beprotiškai supykusi ant lengvai pasmurtavusios mamos. Akivaizdu, ši moteris visiškai neturi humoro jausmo. Kartais kai koks žmogus pasako juokelį, ji vaidina, kad tas juokelis ar pokštas yra žudikiškai juokingas, bet aš suprantu, kad tai tik norėjimas neišsiskirti. Mat kai ji juokiasi nuoširdžiai, akys susiaurėja iki visiškai mažo plyšiuko, pro kurį nebegali įžvelgti jos riešutinių akių. Gyvenimo vandenynuose plūduriuoja netikrumo ir blefo laivai, kurių kapitonai esame mes. Ir tie laivai visiškai nepanašūs į Titaniką, jie nė velnio neskęsta. Pabandyk nuskandinti, tai greičiau pats priburbuliuosi kaip sunkiasvoris cepelinas. Realybė dabar yra tarsi pagaminta iš porceliano: nori paliesti, įsitikinti jos tikrumu, bet bijai, nes jei suduš – neišsimokėsi. Tad taip ir paliekam atvirą dirvą dygti netikrumo daigams. Kažkada brandinau mintį pakabinti 95 tezes prie laiptinės durų ar mokykloje, skelbiančias apie žmonių dabartines ydas ir apie jų kvailumą. Ne, aš tikrai nekopijuoju Liuterio, tiesiog 95 ir tiek. O gal užteks tiesiog kokių keturių paprastų priekaištų namie ant šaldytuvo:
1) Tėti, alus bukina ir taip atšipusias tavo smegenis, be to, per pilvą tuoj nebematysi savo kojų pirščiukų.
2) Mama, liepdama man “baigti klausytis savo tų nigerių” atvirai demonstruoji rasistines pažiūras.
3) Broli, Žiūrėk nr. 1
4) Sese, nebežiū… Pala, aš neturiu sesės. DELETINAM.
Žodžiu, pamenu tik tiek, kad po tos karčios scenos su mama trenkiau durimis. Nuėjau į savo kambarį, šiltai apsivilkau ir išėjau į lauką. Mano nepompastiška buitinė laimė buvo sudaužyta į šipulius. Sunkiai gaudydama kvapą bridau per gigantiškas pusnis. Dažnai mėgdavau įsivaizduoti, kad vienmarškinė vaikščioju po Sibiro platybes. Kai kartą apie tai užsiminiau pusseserei, ji man draugiškai pasiūlė apsilankyti pas psichiatrą. Netgi davė kažkokio šundaktario vizitinę. O ką, nejaugi tik psichiškai ligotas žmogus gali norėti įsivaizduoti kančią? Tik silpnieji nardo po rožinius svajonių ežerus ir kalbasi su auksiniais žuviokais. Taigi, bridau per gigantiškas pusnis. Miestas buvo panašus į vieną didelį baltą nieką. Į visko pradžią, be jokios juodos dėmės. Tik aš savo klampojimais teršiau šitos laikinos oazės būvį. Kadangi neturėjau aiškaus tikslo, ėjau, kur sunkiau prabristi, kur mažiau tikėtinas žmonių srautas. Įkandin sekė visai didokas šuva, kurio akys buvo šitokios liūdnos ir tuščios kaip vienatvė. „Pakeliui mums, – pagalvojau“. Taip ir ėjom kartu iki upės, kol galiausiai jis nubidzeno sau. Nežinau kiek laiko stovėjau ir žiūrėjau į užšalusią upę, kiek laiko atjungiau nuo savęs gyvybės palaikymo aparatus. Mano budrumą pažadino tik kažkur netoliese supyškėjęs fejerverkų šou. Turbūt kažkas baiginėjo Naujųjų Metų likučius. Karnavalas, ne gyvenimas...
Apsisukau. O ką, man stovėti ir laukti kol beprasmybės kilpos pačios užsiners ant mano šalto kaklo? Upė ir visos kitos niūrios vietos yra blogis. Prisiekiau sau, kad niekada nebeisiu ten, kur vienuma yra tiesiog užkoduota. Namo ėjau jau be liūdnojo Brisiaus. Miestas buvo kiek pilnesnis, gatves atsargiai raižė šarmoti automobiliai. Kai priėjau savo laiptinę, ten jaunas mano kaimynėlis stūmė invalido vežimėlį, kuriame sėdėjo senelis su ilga balta barzda, kuri pasakiškai derėjo prie žiemos garderobo. Po kelių akimirkų iš netoliese stovinčios mašinos išlipo dar vienas vyras – mano jaunojo kaimynėlio tėvas. Buvo akivaizdu, kad regiu tris skirtingas kartas. Jaunėlis atsargiai užstūmė vežimėlį slidžia pakyla ir pašaukė tėvą. Kai šis priėjo, jie abu atsargiai pakėlė senelį iš vežimėlio ir užnešė į antrąjį aukštą, kur jie gyvena. Tada jauniausiasis grįžo paimti geležinio senelio krėslo ir pamatęs mane tarstelėjo:
–Laba diena, ko tokie ankstyvi ir tokie paniurę?
–Labas, kaip čia būsi nepaniuręs, kai visi ėda gyvenimą, – atsakiau nepatenkintos, irzlios paauglės tonu ir po kelių akimirkų susigėdau dėl savo mažvaikiškumo.
–Išmušk dantis – nebeės, – šyptelėjo. – Štai, parsivežėm senelį iš ligoninės, savom kojom nebepastovi, tai ridensis dabar per gyvenimą ponaitis. Žiūrėk, tave gal tik kartą per gyvenimą neš ant rankų, ir tai vyras per tiltą jūsų sutuoktuvių dieną, o mano seneliuką kelis kartus per dieną nešiosim. Tai kas čia nelaimingas?
Daugiau nebekalbėjau. Kaimynas kaip reikiant driokstelėjo savo žodžių bombomis. Smulkiais žingsneliais bėgau laiptais, kol pasiekiau savo namų duris. Užrakinta. Atsisėdau ant kilimėlio. Mama buvo neteisi, man visai nereikėjo sulaukti vakaro, kad sūrymu veidelis pasidengtų. Čia pat liejau vandeningą, bet tylią išpažintį ant dulkėto cemento. Šitiek kainuoja tikrumas.