Neringos lietuvis

- Suprantu, kad manęs ieškote.
-Kai ateiname į Savęspi, visuomet kažko ieškome. Norėtųsi Neringą surasti, bet... betgi čia milijardai adresų. Šklėriuose sakoma, kad jeigu esi toks protingas, tai, prašau, surask šieno kupetoje adatą.
- Aš irgi Neringa, - pasakė mergina ir:

Nauji kalneliai
Nauji dvareliai
Vis mano motinėlės
/2/

Stryktelėjau kaip kiškis ir neatrodė, kad esu tuo, kas esu. Labiau tuo, koks buvau. Bet ne, tuo negalėjau būti, nes pasirodė karietos vežėjas Pranas ir reikėjo manyti, kad kažkur netoli yra Aldona. Jau buvo įprasta ją vadinti „ponia Aldona“, o Vederaitės pavardė prilaikoma ir ištariama ypatingomis ir labai ypatingomis progomis.
- Taip, tai ji, Neringa. Tai jai pavyko nupiešti tikrą lietuvį. O kaip tai atsitiko, manau, kad ji mielai jums paaiškins, - šyptelėjo Pranas, botkočiu pamušinėdamas atkištą priekin koją.
- Labai įdomu.Šiaip, anaip mąstome, kaip atrodo tikras lietuvis, bet nevykusiai. Tik kažkokie galbūt eskizai, kurių nepakanka, kad sukonstravus tikrą lietuvį.
- O jūs, ponai, apsilankote muziejuose? Aš irgi kitur – nelabai, bet mūsiškiame vos ne kasdien.
- O ką tai gali padėti?
Neringa tyliai šyptelėjo ir užmetusi linines kasas ant jaunos krūtines:
- Man padėjo. Net nežinojau, kad nupiešiau tikrą. Bet pažiūrėjusi mokytoja net aiktelėjo: Neringa, gal net nesupranti, kad nupiešei tikrą lietuvį.
- Tai ir pasakė?
- Šimtmečiui mokyklos piešėme plakatą. Ten buvo nupiešti tokie žmogeliukai. Juos nuspalvinti reikėjo. Mus paliko vienus ten. Atėjo mokytoja Kalesinskienė. Jau buvau baigus žmogeliuką spalvinti. Priėjo. Nu, tuomet taip ir pasakė. Tiesiog prieš valią išeina taip, kad viskas susiję su tradicijomis. Kažkas tokio. Jau čia nuo pačios nepriklauso,- kalbėjo Neringa ir lyg pademonstruodama tokio žmogaus dvasios poreikio nepriklausomybę: .

Ten valgė gėrė
Ponai bajorai
Ir mano motinėlė
/2/

- Ot, šitaip būna, - lyg pritaikydamas kalbėjimą prie dainos, pradėjo Pranas - Šitaip būna. Neringa piešė žmogeliuką ir staiga mato... Netgi prieš savo valią nupiešė - suprantate? - tikrą lietuvį, - bet išreikšti norimą mintį jam nebuvo lengva. Nutilo, o tyla virpėjo, bet dabar pavaizduoti žodžiais gal net neįmanoma, nes pakilus iš Savęspi , žmogaus jautrumas ir vaizdų aiškumas blėsta. Panašiai, kaip išėjus iš sapno. Bet puikiai atsimenu, kai Pranas, palikęs botagą, neskubėdamas pakelia rankas ir apžiūri jų delnus:
- Neseniai laikiau nušautą varnėną, o nepraėjus ir pusvalandžiui jau išgirstu tokius Neringos žodžius. Man tai tas pats lyg jos žodžiuose būtų malda:„Atgyk, paukšti. Prisikelk. Tave nušovė žmogeliukas, bet aš piešiau, stengiausi ir tas žmogeliukas mano piešinyje jau tikras lietuvis. Atgyk, paukšti. Šis žmogus jau nešaudys į paukštį, atnešusį pavasarį.
O gal ne paukštis pavasarį, o pavasaris paukštį atnešė,- nežinia kodėl prireikė nedrąsiai paabejoti, bet tuo metu prie mūsų pasirodo ponai Aldona.
- Palauk, vežėjui, - nesikuklindama sako Pranui,- Ogi nekaip nesuprantu, kas ta mergina. Taigi Neringa.
- Nelabai žinau. Turbūt tikrų lietuvių busimoji motina. Dabar dar mokinė. Jai septyniolika metų..
- Norėčiau pamatyti Neringą ir patirti iš kur tokia jos jėga
- Ak! Ak! kaip tai lengva padaryti. Pamatai Neringą ir va, viskas taip aišku, taip aišku. Ne, mieloji ponia, - vyriškai surimtėjo Pranas,- Šitaip nebūna. Manau, kad kai kas šią merginą mato ir per mūsų žodį, o kiti, et, nors malkas skaldyk ant jų galvelių. Nepamatys, kad ir prieš akis jiems Neringa stovėtų..
- Apie savo galvą taip nemanau. Tačiau esu moteris ir tau, vežėjau kaip vyrui jau laikas ant karietos rato stipino užrašyti dar vieną jos devizą:„Jeigu vyras, padėk moteriai turėti tai, ko ji geidžia“ Aš noriu matyti Neringą. Jeigu ne, tai kam man trankytis po Savęspi, na - kam? Girdžiu kalbant, lyg toje Vilkijoje būtų brolių Juškų muziejus?
- Kodėl „lyg būtų“? Ten toks muziejus yra.
- Tai va. Aš noriu Vilkijoje matyti Juškų muziejų. Ko greičiau. Kad ir dabar...
- Eime, ponia, aš jums parodysiu,- prisiglaudė prie Aldonas jaunutė Neringa ir vėl tikėjau, kad tai būsimų tikrų lietuvių motina.
Pelėda