Beveidis atslenka vos tik praaušus.
Vos pramerkiu akis kraupiai baisingas toks.
Gal iš sapnų vaikystės atbrenda ir šaukia
Bebalsis stingdantis ledokšnis:

Neik pro praviras duris į lauką –
Beakis iš patamsių dar nepasitraukė.
Berankės rankos tavęs laukia.
Kas žingsnį jausi žvilgsnį į pakaušį.

Nors žinau. Velniažin ar tikrai?
Juk jo nėra  ir nebuvę?
Tamsų skersgatvį visgi vikriai
Perskrodžiu. Lipnus prakaitas srūva.

Beinkštintis nubėga fasadais.
O kaip gi keleiviui? Nakties tamsuma nebyli.
Užtrenkiu duris. Dangstau tamsius langus.
Vis vien aš ne vienas tuščiame kambary.

Jis, nuo lempos gaubto kojas nuleidęs,
Vis tyčiojasi iš silpno ir menko.
Užmerkiu akis, jaučiu, žvilgsnis sminga į veidą.
Galbūt tai mano „aš“, tas tikrasis, šį žaidimą sumanęs?

Tas Kažkas nesugaunamas.
Mintimis spąstų paspęst negaliu.
Slenkantis įkyriai pridurmui kartu tikras ir menamas.
Netenku kantrybės. Dvejonei nebėra jėgų..

Nurieda kurčnebylis lašas.
Girdžiu kaip tyla spengia.
Privalau nustebęs jos klausti.
–  Būt pakantus ar išstengsi?

*Conscientia – remiasi klasikine (lotynų kalboje) sykiu sąžinę ir sąmonę žyminčia sąvoka.