juk tu negrįši...
Tau prie karsto dega žvakės geltonos...
Kur pažvelgsi-vien gėlės tiktai...
Tyliai motina žiūri į veidą
Bet tu to nematai...
Tyliai verkia sena motinėlė,
Aimana-iš krūtinės senos.
Ko ji verkia? Paklauskit,
Ko verkia?
Gal jai gaila jauniausios dukros?
Tu neverki, motule ,neverta...
Jau kas buvo-tebūna tegu.
Dukros karstą į kalną lydės
Tuo senuoju taku.
Štai ir nuotrauka bus paskutinė
Stoki ,mama, šalia prie dukros.
Fotografijos liks tik nublankę
Nematysi daugiau jos gyvos...
Ir artimi tave lankys
Galbūt dažnai.
Tik dvidešimt metelių nugyventa,
Tu pasakyk man,
Daug tai ar mažai?
Gyvenai tu, žmogau, gyvenai...
Ir kas beliko?
Tik smėlio kauburys bekyši.
Vien ošia gedulingai kapinių beržai:
- Juk tu NEGRĮŠI ...