Aš nekenčiu savęs tokios – saldžios,
nesaldinki manęs, prašau, nereikia.
Gal kartais paragauk sūrios, karčios –
tik negailėk ir nesūpuok lyg vaiko.

Juk mano mintys nepalieka sužeistų,
tad nesistenki jų visų įminti.
Pati keliuosi aš – pati klumpu,
galiu be gailesčio paminti tavo viltį.

Dar nieko neišmokau imt be atlygio,
tik nebenoriu su niekuom dalintis.
Aš negaliu pasiūlyti  tau atliekų,
kurias pati tetrokštu susirinkti.

Nesielvartauk, suprask. Ko nuliūdai?
Juk tau sakiau – nebūsiu saldūs vaistai.
Priprasti pavojinga, aš – nuodai
gyvatės, kuri įkanda, kad pabėgtų laisvėn.