Dažnai aš jaučiuosi kaip sraigė, niekada neišeinanti iš namų. Tempiu ant pečių savo būties naštą. Skundžiuosi, kad nenoriu, pavargau, nusibodo. Bet iš tikrųjų jau nebegaliu, be to priklausomybe tapusio pagažo. Čia tvarkingai sustatyti stiklainiukuose užkonservuoti prisiminimai. Svajonės, kurioms pamatyti nereikia 3D akinių, užtenka paprastų- rožinių. Į atokiausią kampą nukišta, tupi prisimerkusi nuo monotonijos buitis. Ant užtrauktuko pakabintas minkštas žaisliukas makaluojasi ir šokinėja nuo kiekvieno keliautojo judesio. Lygiai taip pat linksmai šalia straksi mažos basos kojytės. O atrodo, jos dar visai neseniai muistėsi mano įsčiose, protestuodamos dėl vietos stokos. Kodėl sraigių gyvenimas toks lėtas, kad vaikai jas pasiveja, pralenkia ir nubėga. Ir nebepavysi.

Šiltą vasaros dieną po lietaus šliaužiu pasigrožėti pasauliu. Kiekviena menkiausia smulkmena, pvz., ant lapų besiilsintys vandens lašeliai, nuskaidrina ir palengvina mano egzistencinę kelionę. Kaip rankas tiesiu į dangų savo akis. Man, kaip gimusiam šliaužioti gyviui, dangus visada liks mįslinga erdvė. Gaila, dieną nematyti žvaigždžių. Ten toli, už 1000 šviesmečių slypi Sraigės ūkas (tikrai, toks egzistuoja). Noriu tikėti, kad ir jie ten turi Saulę, aplink kurią skrieja (būtent skrieja, o ne šliaužia) planetos.  

Sraigės yra hermafroditai. Jie turi tiek vyrišką, tiek moterišką pradą. O kad žmonėms tokia galimybė tektų...Išsispręstų daugybė socialinių ir seksualinių problemų. Savo ideologinės prasmės netektų feminizmas, sunyktų ir taip nykios mažumos, šeimos santykių psichologams sumažėtų darbo krūvis. Nebereikėtų kaltinti vyrų, kad jie- marsiečiai savo įsikūnijimui neapdairiai pasirinkę kiaulės pavidalą. O moterys- iš Veneros ant šluotų parskridusios raganos; maža to, kiekviena iš tų raganų sugebėjo nugvelbti iš marsiečių po šonkaulį. O sraigės laimingos. Jų visų teisės lygios. Jos visos iš to paties kiauto.

Sraigės juda lėtai- 5,5 metro per valandą greičiu. Ir tai tūkstantis kartų lėčiau nei žmogus. Čia ir kyla pagrindinis konfliktas tarp tikrojo „aš“ ir manęs kaip sraigės. Aš lengvai pasiduodu smilkinių kraujagyslėse pulsuojančiam gyvenimo ritmui. Tampu panaši į amžinybės rate uždarytą žiurkėną- nuolatiniame bėgime. Niekuo neypatingos, visos kaip viena dienos gula užmarštin į smegenų archyvą. Pasidengia praeities dulkėmis. Ir niekam jau nebereikalingos... Stop.
Širdyje aš vis tiek esu sraigė. Laiminga sraigė, nes viską, kas brangu, nešiojuosi su savim. Paprasčiausiai, aš galiu džiaugtis gyvenimu niekur neišeidama iš namų.