Absurdo mugėje šampanas liejas,
Nors vynuogė čia niekuo dėta iš tiesų.
Užpusto viltį, liūdesiu pritvinkęs, vėjas,
Nors vaiko debesis, kad būt šviesu.

Per naktį taip dosniai prisnigo
Ir žiedlapiais, ir snaigėm, pažadais,
Kad net gyvenimas ryte atpigo,
Kai puslapius žiniasklaidos vartai.

Tviskančioj absurdo mugės salėj
Spindesys užlipdo gėrio trokštančias akis.
Vertė tava - sudilusių skatikų sauja.
Atimti jos iš manęs jau niekas negalės.

Neapykantą, giliai savyje  slėptą,
Ir kerštą palaidoju kaip nuodėmes  rytais,
Liūdesiu palaistau viltį man žadėtą,
Kad meilė grįžtų iš ilgos tremties.