Iš žydinčio sodo, iš rojaus,
Kur miega balti angelai,
Tau kortom išbūrė rytojų,
Tačiau per vėlai. Per vėlai...

Prie amžino laimės šaltinio
Skrajojo spalvoti drugiai...
Peiliu tu atvėrei skardinę –
Apstulbusi dieną laikei,

Nes ji nebebuvo, kaip kitos:
Vaivorykštė, kvapas gėlių...
Supratus, kad visa tai mitas,
Tarei: „Patikėt negaliu“.

Ir pasmerkei žydintį sodą,
Ir pravirus rojaus vartus.
Teisus kažkada buvo Froidas
Juodais pavadinęs baltus.
....................................................

Ant vienišo medžio iš rojaus
Sunoko rausvi obuoliai.
Koks keistas atrodė rytojus –
Už vartų septyni keliai...