Tuo tarpu Astas pranoko pats save. Galbūt tai tapo savotišku kerštu už Ingą, o gal tai buvo tik įsiūčio protrūkis, tačiau jų kova trūko akimirksnį. Tapęs likimo ir Asto auka, Saša krito ant žemės jau po pirmojo negailestingo smūgio ir prarado sąmonę. Tai buvo ne pati įdomiausia kova, tačiau ji neginčijamai pretendavo į įspūdingiausios kovos titulą ir tik dar kartą įrodė, kokiu nenugalimu kariu tapo Astas. Visi stebėjusieji šią kovą pradėjo ploti. Prie Asto priėjo ponas Bilas, patapšnojo jam per petį ir patenkintas pratarė:
– Šaunuolis, tu visiems labai patikai. Jie pasakė, kad tavęs laukia didi ateitis.
– Man nusispjaut ką jie pasakė, – piktai, su tam tikra pagieža atrėžė Astas ir sugebėjęs rasti išdžiuvusioje burnoje seilių, tikrai nusispjovė tiesiog ponui Bilui po kojų, tuo tik dar labiau išreikšdamas savo pyktį ir neapykantą visam pasauliui. – Tu man paaiškink, velniai griebtų, ką visa tai reiškia? Kodėl mes staiga tapome gyvuliais?
Berods išsigandęs, turbūt supratęs, kad dabar nuo šio žmogaus geriau laikytis atokiau, ponas Bilas žengė keletą žingsnių atatupstas ir šaltai šyptelėjęs, pratarė:
– O jūs jau seniai nebežmonės. Supranti, jau net prieš tai, kaip patekot pas mus... Atleisk, bet čia jūs tik žaisliukai kuriais mes žaidžiame. Astai, aš noriu tau duoti trumpą patarimą. Visą tą neilgą laiką kurį praleidai mūsų stovykloje, aš stebėjau tave ir tu patikai man. Žaisk šiuos žaidimus, nes esi jiems sutvertas ir pasieksi apogėjaus aukštumas. Tai kas vyksta čia, tai tik pradžia... Būtent tu, galbūt vienintelis, iš žaisliuko tapsi žaidėju. Deja, nepyk ir pasistenk suprasti, kad nuvarytus arklius čia irgi nušauna. Iškart! Vietoje! Tu pats nemėgsti nuvarytųjų. Tik šiuo metu, tai kas čia vyksta priimi kitaip, iškreiptai, emocionaliai. Suprantu, tai iškreipto žmogiškumo liekanos, bet praėjus pykčiui įsitikinsi, kad gyventi verti tik stiprieji... O tu – verčiausias...
Staiga ponas Bilas apsisuko ir nuėjo daugiau nebeprataręs nė žodžio, palikęs Astą stovėti kovos lauke vieną.
Spektaklis baigėsi. Padalyti į dvi komandas – stipriųjų ir silpnųjų, išrinktųjų ir pasmerktųjų, vos alsuodami, žmonės gulėjo tiesiog ant įkaitusio smėlio ir džiaugėsi baigiančia nusileisti saule, tačiau net nenumanė kas jų laukia toliau.
Stipriųjų liko tik penki. Visi kiti, net nugalėję paskutinėje kovoje, nenusipelnė išrinktųjų teisės. O paskutiniojo šanso? Šito jie irgi nežinojo, bet likimas vertė abejoti ir laukti kažkokios atomazgos.
Astas sėdėjo ranka parėmęs galvą ir niūriai žvelgė Ingos pusėn, kuri dabar liko kitoj stovyklos pusėj – viena ir niekieno nebeginama. Kaip negyva, mergina gulėjo išsitiesusi ant žemės ir berods, šiuo momentu jai buvo visiškai tas pats kaip įvykiai klostysis toliau.
Poilsis trūko neilgai. Ir svečiai, ir stovyklos vadovybė, po trumpo pasitarimo grįžo prie iškankintų, pono Bilo žodžiais tariant, už virvučių tampomų žaisliukų. Vėl suskambo nekenčiama komanda rikiuotis, kuri pakėlė nuo žemės nuvargusius žmones. Tačiau nepasitenkinimo nebereiškė niekas. Priminti nebereikėjo, nes visi puikiai prisiminė savo draugus, kurie nesugebėjo išgyventi iki šios valandos ir mirė netekę jėgų, pakirsti staiga žvėrimis tapusių prižiūrėtojų kulkų. Astas norėjo prieiti prie Ingos, ištiesti jai ranką, padėti atsistoti, bet tarytum tik ir laukęs šio kilnaus žingsnio, kelią jam pastojo negras apsauginis. Jis mostelėjo galva paaiškindamas, kad nuo šiol jie privalo stovėti skirtingose rikiuotėse. Tuomet, sukaupęs visas savo anglų kalbos žinias, Astas paprašė jį, kad pakviestų poną Bilą. Tačiau sargybinis nesutiko. Jis grubiai stumtelėjo Astą automato vamzdžiu ir nežinia kuo būtų pasibaigęs šis konfliktas, tačiau laimei, ponas Bilas buvo kažkur netoliese ir pastebėjęs beįsiplieskiantį konfliktą tarp nenusakomo charakterio, bet pačio geriausio ir mėgstamiausio savo mokinio bei nepriekaištingai savo pareigą atliekančio apsauginio, pats suskubo prie jų:
– Nagi? – Pono Bilo balsas suskambo atšiauriai ir atstumiančiai. Kada jis kalbėdavo, visuomet atrodydavo, jog šis žmogus kažkuo nepatenkintas, o dabar tai pasireiškė tik dar gru-besne forma. – Tu kažko norėjai?
– Taip. – Tvirtas Asto balsas galėjo suklaidinti bet ką. Galėjai pamanyti, jog būtent jis yra svarbiausias šioje stovykloje, būtent jis – ne pasmerktasis, o tas, kuris disponuoja kitų likimais. – Inga privalo eiti su manimi. Iki galo. Ji nusipelnė šito...
Tai net nepanėšėjo į prašymą. Astas reikalavo ir atrodė, kad su ponu Bilu jie turi visiškai vienodas teises. Savo auklėtinio veide viršininkas nebeįžvelgė nė menkiausio nuovargio šešė-lio. Jame atsispindėjo tik nenugalimas ryžtas, kuris virė, veržėsi lauk ir žaižaravo sužvėrėjusiose akyse.
– Tu tikrai man patinki, vyruti, – kreivai šyptelėjęs, pasakė ponas Bilas ir vėl apdairiai žengė keletą žingsnių atatupstas. Astas dar kartą įsitikino, kad šis, iš pažiūros, žmogus-kalnas, jo prisibijo. – Tu puikus vaikinas, Astai, tačiau kas liečia Ingą... Savo misiją ji jau atliko. Tarp kitko, tu ją šiek tiek sugadinai. Ji privalėjo išgyventi viena šių galvažudžių tarpe, o tu priglaudei ją po galingu savo sparnu. Bet tiek to – aš nekliudžiau tai daryti. Galbūt tai mano klaida... Bet patikėk, atėjo metas, kada bus kur kas geriau, jei Inga liks ten, kur dabar stovi. O tu eik, nesustok, žingsniuok savo keliu...
– Ne! – Astas nutraukė savo viršininko žodžius net neišklausęs jo įtikinėjimų iki galo. – Ne! Ji bus su manim!
– Kur? – Staiga, vėl šyptelėjęs, paklausė ponas Bilas. – Tu bent žinai, ką tu veiksi toliau? Tu bent įsivaizduoji kas tavęs laukia?
– Ji bus su manim. – Astas nesitraukė, nenusileido ir negirdėjo jam užduodamų klausimų, atsakymų į kuriuos, savaime suprantama, nežinojo, bet net nenorėjo klausyti kokių nors kvailų argumentų, kurie privalėjo įrodyti, kad privalo pakeisti savo nuomonę ir palikti merginą likimo valiai.
Dabar ponas Bilas jau nebesišypsojo, o juokėsi plačiai iššiepęs savo didelius, plačius dantis. Jam buvo neapsakomai malonu prieš save matyti bevalį vergą, kuris net nemano tokiu pasirodyti, o kovoja, ir ne vien už save.
– Gerai, palauk, – pagaliau pratarė ponas Bilas, – aš pasitarsiu. Tačiau už jos mirtį būsi atsakingas tu. Su tavo pagalba, šią nuodėmę aš nusimetu nuo savo pečių. Nenumanydamas kur žengi pats, paskui tempi ir ją. Aš pasitarsiu...
Netrukus, kol kas nesupratusi kas pasikeitė, Inga jau stovėjo tarp išrinktųjų, šalia Asto. Į juos žiūrėjo visi – savieji ir dabar tapę svetimais – pralaimėjusieji, o gal net netekusieji to vis žadamo, bet iki šiol nesuvokiamo, iki šiol nesuteikto paskutiniojo šanso. Ponas Bilas irgi šypsojosi. Jis nieko nepasakė, bet netikėtai sutikęs Asto žvilgsnį, perskaitė jame dėkingumą, nes tik jo pagalba Astas privertė visus paklusti savo valiai. Ne, jis nežinojo ar teisingai pasielgė išreikalavęs, kad mergina eitų su juo. Astas negalėjo suvokti, kas jų laukia ateity ir kas laukia tų, likusiųjų, atstumtųjų. Tačiau jis pasilenkė prie merginos ir pratarė:
– Inga, aš sakiau, kad rūpinsiuos tavimi. Štai, nepalikau tavęs...
– Tu paprašei, kad jie mūsų neišskirtų? – Berods tik dabar Inga suprato tokios staigios permainos priežastį. – Kam?! Kas bus toliau?
– Kam? Nežinau... – Astas abejingai trūktelėjo pečiais. – Nežinau nieko, tačiau jaučiu, esi verta šito. Tu nugalėjai. Pasistenk nugalėti nuovargį ir išlik didvyre. Mes išgyvensim...
Merginos žvilgsnis išliko tuščias. Ji tebebuvo viskam abejinga. Inga susvirduliavo, vos nesuklupo, bet atsirėmė į tvirtą Asto petį ir vėl nedėkingai pralemeno:
– Ne, aš mirsiu. Kam šitos kančios?.. Dieve, leisk man numirti...
Temo. Pirmą kartą prieš juos atsidarė didžiuliai, sunkūs stovyklos vartai, už kurių atsivėrė beribė, neaprėpiama akmeningos dykumos tuštuma, bauginanti savo galybe, bet siūlanti kažką neišbandyto ir naujo. Nežinia iš kur atsirado du kupranugariai ant kurių kuprų kabojo permesti ilgi maišai. Lydimi keturių, iki dantų ginkluotų negrų, dabar jau šešiese, jie išėjo pro vartus į nežinomą nakties tamsą, kuri staiga apgaubė žemę, prarijusi viliojantį tolį. Po nežmoniškai karštos dienos, naktis nešė vėsą ir dar labiau temdė ir be to tamsias žmonių mintis.
– Tu šaunuolė, tu viską ištvėrei, – eidamas šalia Ingos, kartojosi, vis guodė ir stengėsi jai pakelti nuotaiką Astas. – Tu pranokai net vyrus...
– Dieve, tai buvo taip baisu ir nežmoniška... Jei tai pasikartos, aš nebeištversiu... Mane iki šiol kausto siaubas... Aš buvau tikra, kad mirsiu. Dieve, kodėl aš iki šiol gyva? Nejaugi esu tokia baisi nusidėjėlė...
Tačiau Dievas negirdėjo žemėn paleistos paklydusios avelės. Užtat nugirdęs pokalbį, tarytum iš dangaus siųstas pranašas, pro dantis iškošė šalia einąs Fiodoras:
– Pasikartos, dar ir kaip pasikartos... Jaučiu, čia mus visus nugalabys šitoj prakeiktoj dykumoj. Gero nėr ko laukti. Reikia galvoti kaip pasprukti... Kitaip, chana.
Prieš patekdamas čionai, Fiodoras laukė nuosprendžio už penkių žmonių nužudymą. Jis žudė už pinigus. Fiodorui tai buvo įprastas darbas, kuris teikė galimybę užsidirbti duonai. Tačiau nežiūrint užgrūdinto charakterio ir šaltakraujiškumo, šis žmogus dažnai mėgdavo viską perdėti, tuo keldamas ne vien savo, bet ir kitų žmonių sielose paniką.
Astas piktai dėbtelėjo į išsekusį, vos kojas bevelkantį, dabar jau galima sakyti – kovos draugą, bet nieko nepasakė. Pats būdamas tvirtos dvasios jis nemėgo verkšlenančiųjų. Tačiau šiuo momentu net Astas jautėsi perdaug išsekęs ir neturėjo jokio noro leistis į ginčus. Be to, jis visiškai nenumanė kas jų laukia, nematė ateities, ir nenorėjo prieštarauti tamsiai nežinomybei.
„O jei jis teisus? – pagalvojo Astas. – Gal?.. Gal mes tikrai čia padvėsim? Aišku, tai perdaug absurdiška ir kvaila. Kam to reikia? Bet... Velniop! Laikas parodys. Velniop! Reikia eiti... Reikia kibtis į ateitį.“
Po kojomis čežėjo akmenys. Paspirti sunkiai velkamų kojų, jie lekiojo į šalis ir tamsoje daužėsi vieni į kitus. Vedami negro, priešakyje tingiai kulniavo kupranugariai; lėtai, neskubėdami, jie žingsniavo linguodami į šonus viens paskui kitą ir atrodė tokie pat pavargę, kaip paskui juos virtine slenką žmonės, paskui kuriuos, neleisdami sustoti ir atsilikti, budriai žingsniavo ginkluoti sargybiniai.
Tuštuma ir slegianti tyla, tokia baisi, neįprasta ir panaši į mirtį. Kažkur likęs, nežinia kur dingęs, pasislėpęs pasaulis atrodė miręs; kažkokiu būdu liko tik jie, keli žmonijos palikuonys, ir juoda naktis – nesibaigianti ir neleidžianti išvysti kas darosi aplinkui.
Viena darėsi neginčijamai aišku – be žodžių, be nurodinėjimų – reikia eiti, nes atgal kelio nesimatė. Pirmyn, pirmyn, pirmyn, nes ten, šioje tamsoje, slypėjo tas vienintelis, tas išsvajotas paskutinis šansas ir jo reikėjo ieškoti. Pirmyn, pirmyn, pirmyn...