Mūsų meilė – įšalęs inkliuzas,
tik jausmai vaikšto dar basakojai.
Tavo žodžiai į ledą įkliuvo –
per pusnis slidinėt atklampoju.
Atklampoju, slidu – parklupstu,
šąla pėdos, praplyšta į stiklą
ir pasrūva krauju – ar tai tu
šaldai žaizdą ledu – ar tai tikra?
Ir tas ledas ištirpsta į pėdą,
o tos pėdos netolsta į tašką,
žodžiai liejas, jaučiu – tau ne gėda,
ir po kojomis ledkalniai braška.
Mūsų meilės ištirpsta inkliuzas,
nekalbėkim – geriau patylėkim,
juk dar pameni – klausėm mes bliuzą,
ir patiko mums džinsai skylėti.