Tu manęs nesėjai,
aš išdygau pievoj,
kaip aguonų laukas
akmenys judėjo.

Tu manęs nelaistei,
aš žaibus regėjau,
mėnesienoj rasos
verkė ir kentėjo.

Tu manęs neradęs,
žemei tik žydėjau,
lauką dalgiais pjovė
pasislėpt suspėjau.

Tu mane nuskynei
tik kai gruodžio vėjai
vieną pievoj rado
lopšines sudėję.

Tu manęs nepynei
į mergelių plaukus
tu mane sudeginai
pelenais aš plaukus.