Pradžia. Nuo žvilgsnio iki bučinio.
PRADŽIA. NUO ŽVILGSNIO IKI BUČINIO.
Pirmas susitikimas...
Skaičiai... daugybė skaičiukų mirga galvoje, sukasi kaip lošimo automato ruletė. Kaip suvesti galus, kaip atlikt duomenų analizę tokioje krūvoje man sunkiai suprantamų skaičiukų...Matematika niekada nebuvo mano stiprioji pusė...O varge vargeli, reikia parašyti tą ataskaitą. Skambinu Martynui...Mano studijų draugas...Geras žmogutis- toks patikimas, geras... Prisiskambinu iš antro karto ir iš karto pasigailiu, kad trukdau žmogų atostogų metu. Bet vėlgi jis geranoriškai sutinka padėt man n-tąjį kartą....Jis profesionalas...Jis moka suvaldyti tuos skaičiukus, sukišti į reikiamas programas, kad gautųsi ir man suprantamas rezultatas.
Skubu į jo namus. Ne tuščiomis. Po pažastimi pasikišusi arbūzą, kitoje rankoje tirpsta ledų dėžutė. Kažkaip nedrąsiai spaudžiu durų skambutį....
Kol Martynas kovoja su skaičiukais, virtuvėje ruošiu desertą... Esu šiuose namuose pirmą kartą, o viskas taip pažįstama. Nesunkiai randu deserto indelius, įrankius... Prikraunu pilnus dubenėlius ir kylu į antrą aukštą...
Negerai.....Nelabai gerai...Martyno kompiuteryje esanti programa per silpna, norit gaut idealų rezultatą. Nuskamba pasiūlymas perkelti duomenis į brolio kompiuterį....Tik visa beda, kad brolis nemėgsta, kad kas nors lįstų į jo kambarį, o tuo labiau į darbo kompiuterį...Kita vertus, aš net nežinojau, kad Martynas turi brolį... Bet jo nėra namie..be to jis išvažiavęs... Susirenkam diskelius ir tipenam į kitą kambarį... Jau matau pirmuosius, taip lauktus rezultatus....Jėga.....Pavyko....Ir atsitik man taip, kad mus užtinka, kaip kokius meilužius, anksčiau iš komandiruotės grįžęs vyras...
„ Ką jūs čia veikiat?“ nuskamba griežtas ir šaltas balsas, kiek piktokas, pavargęs..šiurkštus...Žvelgiu i akis...Mėlynų akių žvilgsnis prikausto... Svilina, degina...Žvilgsnis piktas, nuliūdęs... nusivylęs.... Nežinau, kokiu būdu spėju pamatyti gražius tamsius plaukus...tiesią vyrišką nosį....siauras, bet ryškias lūpas, piktai sučiauptas...“Eikit iš čia“....Jau pakeltas tonas...Akys mane žudo....Nejučia imu virpėti....“Eikit iš čia...abu“...Aš neinu...Aš lekiu kaip kulka....Stoviu apačioje susigūžus, nejauku.... Niekas ant manęs taip nešaukė....Kam reikėjo taip šaukti....Girdžiu balsus viršuje...Nusileidžia Martynas ... Ramina, atsiprašo....Noriu namo...Martynas eina paimti paliktų diskelių, o aš bėgu namo....Nenoriu daugiau matyti to žmogaus akių.... Skambina- nekeliu....Sms- atsakau, kad man viskas gerai, aš pakeliui namo....
„Jeigu, kada manęs prireiks...“
Darbo valandos praslinko klaikiai ilgai... Nedavė ramybės mintys apie ataskaitą. Aš turėsiu ją paruošti pati. Na ką gi, pribrendo reikalas išmokti pačiai spręsti savo problemas. Sėdžiu namie su žalios arbatos puodeliu...Dėlioju duomenis, bandau išspaust iš savo programėlės maksimumą... Svarbiausia tikėti, viskas turi pavykti... Skambutis į duris...Aš nelaukiu svečių....Neturiu tam laiko... Skambina dar kartą... Rangausi nuo kėdės ir einu atidaryti.... Žvilgteliu pro akutę ir atsišlieju....Širdis kalėtojas, linksta.keliai.......Jis??? Ką daryti? Panikuoju... Turiu atidaryti...Turbūt girdėjosi žingsniai anapus....Įkvepiu giliai giliai....
Akys....Tos pačios mėlynos akys perveria mane kiaurai...Nepiktai...Netgi nedrąsiai...Sutrikusiai....Jos net nuklysta į šoną....Tyla...“Aš atnešiau diskelius......Ir duomenis sutvarkiau......Kaip suprantu, tai ir norėjo padaryti Martynas“...Ačiū....Tik dabar kviečiu užeiti, nors ausyse spengia ir pati negirdžiu savo balso. „Noriu atsiprašyti už vakar...negražiai gavosi“.....Praeitis, niekis......Tikiuosi jis negirdi, kaip mano širdis daužosi...Spurda iki gerklės ir neleidžia žodžiui išsprūsti. Jis ištiesia ranką su diskeliais... Rodos, laikau juos rankoje, bet išsprūsta....Pabyra kaip filme....Noriu pasilenkti, bet jis jau renka.... Jaučiuos labai sumišusi. Na kas čia su manimi darosi? Reikia susiimti... „Aš tokia nerangi...Atsiprašau....Ir ačiū už viską“....Sekundę mūsų rankos sustingsta laikydamos vieną ir tą patį daiktą...Sekundę mūsų akys vėl susitinka nedrąsiam žvilgsniui...Jis šypteli....Švelni banga nubėga jo lupomis...Nubėga tiesiai man i širdį...
Bandau teisintis, kad negaliu pakviesti arbatos, kad turiu daug reikalų, esu labai užimta (kokios čia nesąmones?)... Jis prašo paskambinti, jei prireiks pagalbos... Jis jaučiasi skolingas man...
Man jau tavęs reikia...
Praėjo kelios savaitės ir ant mano darbo stalo atgulė dar viena šūsnis lapų su skaičiukais...Koreliacijos, patikimumo koeficientai, analizė, išvados....Porą dienų dėliojusi pati, pasiduodu......Jaučiuosi tokia pavargusi, tokia netekus ramybės, sujauktom mintim....Skambinu Martynui...Jis pirmą kartą atsisako man padėti... Verkiu... Ir vėl sėdžiu akis susmeigus į monitorių....Dar porą dienų kančios ir jau matyti rezultatas...Aš galiu, tereikia tikėti....
Skambutis... Nežinomas numeris.....Žemas švelnus vyriško balso tembras...“Aš viską žinau... Kodėl neskambini?...Susitikim“...
Vėl stoviu priešais tas pačias duris...Tik šį kartą nuspausti durų skambutį tūkstantį kartų sunkiau... Bet kelio atgal nebėra. Kito pasirinkimo taip pat.
Duris atidaro skvarbaus žvilgsnio 35 m. vyras... Polo marškinėliai lengvai krenta nuo pečių. Atsegta viršutinė sagutė atidengia duobutę tarp raktikaulių. Staigiu judesiu ištraukia rankas iš kišenių, perbraukia delnu plaukus, grybšteli sau už nosies galiuko (irgi jaudinasi?). Pasveikina šilta šypsena...Einu į vidų.
Kalba rišasi sunkiai....Aš pati savimi stebiuosi...Jaučiuosi tokia sukaustyta, kaip pirmokė ar dar baisiau....Esu pasiryžusi viską darbą padaryt pati. Lipame laiptais į viršų...Tas pats kambarys...Sėdu į darbo kėdę...Negaliu susikaupti, jis stebi man už nugaros...
Negaliu nei minutės negalvoti, kad jis šalia....Kiekviena smegenų ląstelė sugeria jo kvapą, atodūsį... Visas kambarys prisipildęs jo esybės, nenuostabu, čia gi jo kambarys...Kiekvienas daiktas jo paliestas... Pajuntu jo ranką ant savosios... Jis vedžioja pelę ir dėlioja duomenis į jiems skirtus laukelius...Mano ranka dega....Taip norisi ištraukti, bet negaliu... Ji tarsi suakmenėjusi, įsikibusi į tą pelę...Jaučiu jo kvėpavimą prie dešinio peties...Jo kvepalai gėriais į mano plaukus...Nusėda ant mano odos...Tikiuosi jis negirdi, kaip daužosi mano širdis...
Keliauju į virtuvę ruošti arbatos . Jis lieka prie kompiuterio. Vėl varstau spintelių dureles, plikau arbatą...Dairausi po namus ir akys užkliūva už smulkmenų, kurių pirmą kartą nepastebėjau...Jis grįžta taip greitai... Geriame arbatą....Tiksliau stengiamės gerti...Tyliai...Taip tyliai, kad gurkšniai su trenksmu mušasi kelią į skrandį...Stringa žodžiai...Aš tai ne aš, ir jaučiu, matau- jis tai ne jis....Kas vyksta?
Dabar jaučiuosi skolinga aš... Kaip atsidėkoti.... „Nustok manęs bijoti“... Jaučiu kaip raudonis užlieja mano veidą....Jaučiu, kaip virpa puodelis mano rankose.... Šie žodžiai tiesa, bet man nuo to nelengviau....Net dar sunkiau...
Susitariame susitikti penktadienio vakare...Vakarieniauti.... Aš juk skolinga jam savo draugiją....Juk pažadėjau nustoti bijoti, bet aš bijau ne jo...O to jausmo, galingesnio už mane pačią....
Kada atsisėdam prie stalelio kavinėje, laikas sustoja...Tarsi ant mūsų būtų užvožtas stiklinis gaubtas...Niekas aplink neegzistuoja, tik mes- du poliai šiapus stalelio, o padavėjai- tai jau kitos planetos su savo gyvenimais... Kalbam....Daug daug kalbam... Iš širdies, juk nieko aplink nėra....Apie viską, nes niekas mūsų negirdi....Jis juokiasi ir dovanoja man savo plačią, atvirą šypseną....Bandau akim sugauti tą kadrą ir paslėpti giliai giliai.... Pakylame eiti ir jaučiu jo ranka ant liemens, jo petį, užuodžiu jo kvepalus.....Gera jį jausti taip arti...
Jau kelios minutės sėdime automobilyje prie namų.... Kažką groja radijas, aš nieko negirdžiu... Siurbiu akimis jo akių dangaus žydrynę....Jo lūpomis vėl bėgioja šiltas šypsnys.. Jo rankoje dega mano delnas....Dar akimirka ir aš atsisveikinu, išslystu iš rankos ir skubu iš mašinos...Skubu nuo tos artėjančios akimirkos...O gal man tik pasirodė? Bet akys nemeluoja...
Likimo ženklas?
Jis žadėjo paskambinti...Paskambino ir mes kalbėjome neskaičiuodami laiko. Jis turėjo daug darbo, todėl savaitgalį nepasimatėme. O aš jau spėjau pasiilgti...
Pirmadienis. 8 val. ryto. Sėdžiu kursų auditorijoje su 12 tokių pačių nelaimėlių, nieko nenusimanančių ir viltingai tikinčių, kad tas savaitės trukmės kursas padės susivokti skaičių beprotybėje. Mane čia atsiuntė darbdaviai. Matyt, turėjo tam priežastį.... Ir aš tuo džiaugiausi. Gal tai padės nebegalvot apie jį...
Mes kiekvienas turime savo darbo staliuką su kompiuteriu, o priekyje auditorijos- kursų vedėjo vieta. Bet ji kol kas tuščia...“Labas rytas. Aš būsiu jūsų....“ Tas balsas akimirksniu prikausto mano žvilgsnį prie stalo kampo......Girdžiu žingsnius iki stalo priekyje...Girdžiu atsegamo segtuvo garsą ir šiurenančius lapus... „Taigi dar karta labas rytas. Aš- Tomas....“ Žvelgiu į jo nustebusias akis, kurios tartum sako, ką tu čia veiki? Pastebiu nežymiai kilstelėjusius antakius- na ir staigmena...Aš tvardaus nesišypsojus, bet jis laikosi rimtas ir solidus, kaip priklauso...
Aš visą savaitę mėgavausi juo. Kaip jis dėsto medžiagą, diskutuoja, masto ir gestikuliuoja. Aš nevaržomai galėjau spoksot į jį, nes ir kiti 12 nelaimėlių spoksojo į jį. Tik visos šitos smulkmenos man buvo daug kartų svarbesnės, nei tie dalykai, kurių tikėjausi išmokt kursuose.
Penktadienis. 14 val. Mes laukiame, kol atneš suštampuotus pažymėjimus, kad sėkmingai išklausėm tuos kursus. Suskamba telefonas...Šefas kviečiasi į darbą, skubiai reikia mano parašo. Viena ranka stengiuosi įbrukti šviežiai kvepiantį pažymėjimą į krepšį, kita ranka vis dar laikydama prie ausies telefoną, pažadu atvykti kuo skubiau. Lekiu koridoriumi, vos ne kaktomuša trenkiuosi į jo glėbį. O jau tada skubame abu...Kelios nereikšmingos frazės, galvoje mintis, kad tik spėti. Spėjame.
Išeinu pro duris....Tik dabar pamatau, kokia nuostabi rugsėjo diena...Bobų vasara....Man į akis šviečia saulė, kitoj gatvės pusėje pravėręs langą laukia jis....Šypsausi, nes taip gera širdyje...Norisi kvailioti ir šėlioti. Važiuojame pietauti, plepam, pokštaujam, kvatojam. Kaip gera matyt jį, tokį atsipalaidavusį, tokį laimingą. Einame pasivaikščioti marių krantu. Tikrai, diena nuostabi. Saulės atspindžiai raibuliuoja vandenyje, akina, verčia prisimerkti....Jis pagauna mane į glėbį...Nepaleidžia....Vėjas man taršo plaukus...Jis stengiasi juos sulaikyti, bet vėjas galingesnis... Saulė akina, bet man neleidžia pasisukti ...Jis taip arti...Akimirka sustoja. Saulė pasislėpia už debesies ir matau akis....Skęstu, tirpstu....Jaučiu virpuliuką, kvėpavimas darosi paviršutinis. Diafragma visa virpa, tarsi man trūktų oro... Jis siurbia akimis mano lūpas, glosto veidą ir nuslysta petim... Lūpos traukia viena kitą, tokios išsiilgusios...
Nuo kalniuko atbėga būrys vaikų. .Filmo juostelė nutrūksta. Jis atsidūsta, lūpomis paliečia man kaklą. Atsilošia, apgailestaudamas šypsosi...Vaikai krykštauja, mėto į vandenį akmenis, o man graudu iki negalėjimo...
Aš taip ilgai tavęs laukiau...
Klajojame pakrante susikibę už rankų. Rytoj Martyno gimtadienis, o aš net nežinojau, kada to gero žmogučio gimtadienis. Kviečia ir mane. Kažkaip nepatogu. „Martynas neprieštaraus....sutik....busi mano viešnia“...Svaigstu nuo jo artumo, nuo balso ir ranku šilumos...
Martynas nustemba, tiksliau, paerzina ir kilsteli antakius, kai mes įžengiame pro duris. Trumpas sveikinimo žodis ir sprunku nuo smalsių žvilgsnių. Noriu įsilieti į bendrą masę. Jis manęs nei per žingsnį nepaleidžia. Man taip gera...Prieina Martynas... „Kada čia spėjote?“....“Ilga istorija“...“Jis toks...kažkoks kitoks....“...“Aš irgi laiminga“ ...
Paskui pasirodo ižuli ir stačiokė panelė, pasirodo, jų tėvelių senų draugų dukra... Vyniojasi apie jį kaip gyvatė, nepaleidžia iš savo gniaužtų. O jis- toks santūrus, kiek sutrikęs, bet jos neatstumia... Ir tos 20 min. prilygsta man didžiausiai kančiai... Nesu iš tų, kurios puola ir gina, greičiau tyliai atsitraukia... Stebiu iš antro aukšto koridoriaus...Jis dairosi, nerimsta, akim kažko ieško. O ta gyvatė šypsosi. Kažkas apačioje mane pašaukia, kad paduočiau rankinę...Jis pakelia akis ir pažiūri į mane taip, kad kiekvieną kartą susapnavusi tą žvilgsnį, aš slapčia prisiglaudžiu prie miegančio kūno, alsuojančio ramybe, pasitikėjimu ... Ir tąkart man suspaudė širdį, norėjosi bėgti, pasislėpti. Nes jo akyse pamačiau atspindi savo kančios...O kenčia tik mylintys....
Jis pasivijo, įsuko į savo glėbį...“Nebėk.... Tik tu svarbiausia.....Tik tavęs man reikia“...Lūpos pačios ieško lūpų....Kaip švelnūs drugeliai liečia mano veidą, slysta per oda, geria kvapą... Norisi prasmegti, sunykti, susilieti...Toks išlauktas, išsvajotas...Kaip man tavęs reikėjo...Kaip seniai aš tavęs laukiau...
Pradžios pabaiga.