Tie metai taip negailestingai bėga.
Čia vasara, čia vėl, žiūrėk žiema.
Svajonių kupina naktis bemiegė -
Mergaitė vakar - šiandien jau mama.

Į darbą, į namus - vis tekina.
Gyvenimas lig verpetu įsuko.
Ir taip ratu kasdienė rutina -
Tokia jauna, o jau šalia anūkai.

Ne visada pavasariai žydėjo.
Žiemos speigu alsavo šaltos akys.
Slapčia nekartą ašarą išliejai,
Kai širdį neviltis ir skausmas plakė.

Bet vėlei svaigūs vasaros žiedai
Vilties šypsniu ant tavo lūpų supos,
Ir nerimą, kad išskrenda vaikai
Slopino švelniai mylimojo lūpos.

Ir vis tik, tas gyvenimas puikus.
Tik gaila, kad per greitai jis prabėga
Čia pusnimis užverčia mūs takus,
Čia vėl širdis pavasariu atlėgo.

Vėl suka ratą neramus likimas.
Vis žvarbesni kasmet kedena vėjai.
Ir vėl tik dviese, tarsi piligrimai,
Pečius suglaudę rudenio alėjoj.