Dienos stovėjo nepaprastai karštos. Saulė kepino nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro net nemanydama bent minutėlei pasislėpti už debesėlio; ji negalėjo to padaryti, nes danguje jų paprasčiausiai nebuvo. Tik žydra mėlynė ir iki raudonumo įkaitęs saulės rutulys, kuris kasdien persirisdavo šita žydryne, kasdien pakildavo ryte ir tik vakare nusileisdavo, nė truputėlį negailėdamas tų, kurie jautėsi iki mirties iškankinti ugnimi žaižaruojančių jo spindulių.
– Mes ką, į pačią peklą pakliuvom? – vos ne pro ašaras dar sugebėjo juokauti vyrai.
Iš baltaodžių europiečių, jie tiesiog vienas kito akivaizdoje virto negrais, kurių, beje, čia ir be jų buvo apstu: sargybiniai, instruktoriai, kitas aptarnaujantis personalas; o jei ne negrais jie tapo, tai bent jau tamsiaodžiais arabais, kurių irgi netrūko. Tik pastarieji užėmė kažkokius aukštesnius postus, turėjo didesnius, nors nematomus, nerodomus karinius laipsnius ir galėjai neklysdamas tvirtinti, kad visai šiai apmokymo mašinai, o greičiausiai ir visai šiai karinei bazei, vadovauja būtent jie. Astas su naujaisiais draugais greitai suprato, kad čia jie ne vieninteliai mokiniai. Buvo kiti būriai, tačiau tuos kitus panašaus likimo draugus jie galėjo matyti tik iš tolo, galbūt netgi atsitiktinai ir, savaime suprantama, su jais neturėjo jokio kontakto, nes apsauga savo darbą atliko nepriekaištingai, o be to, už vidaus taisyklių pažeidimus grėsė mirties bausmė, kurios tikrumu jau niekas nebeabejojo ir nenorėjo šių grasinimų išbandyti ant savo kailio.
Vėl netekęs jokios prasmės, laikas slinko nei lėtai, nei greitai – paprasčiausiai plaukė pasroviui net netiksint laikrodžiams, nekukuojant gegutei: liko tik rytas, pietūs ir naktis. Visa kita tiesiog nustojo egzistuoti vienu metu su tapusiu keistu ir netikru išoriniu pasauliu, kuris galėjo išlikti už šios stovyklos ribų. Tačiau ar beišliko, ar beegzistavo? Šito nebežinojo niekas. Nebežinojo ir gan dažnai pamiršdavo jame gyvenę.
Ponas Bilas tikrai nejuokavo. Jie dirbo sunkiai, be paliovos ir beveik be poilsio. Kažkokiu keistu, pagreitintu, bet labai lengvai suvokiamu, visiems be vargo įkandamu būdu jie mokėsi nepaprastai sudėtingo karo meno, kurį, beje, sudarė ne vien gebėjimas išsikasti apkasą ar teisingai laikyti automatą. Jie studijavo žvalgybos pagrindus, nagrinėjo įvairiausias situacijas patekus į priešo užnugarį, mokėsi kovoti ne vien su ginklu rankoje, bet ir protu, savo išmone ir gudrumu. Tačiau kol kas jų užduotis išliko nesuprantama; niekas nesugebėjo nuspėti jų paskirties, o taip pat, kas už viso šito slepiasi, kas juos ruošia, o svarbiausia – kam. Savaime suprantama, kad kol kas visiškai nepaaiškinamas išliko ir tas paskutinysis šansas – kažkieno suteiktas visiems čia surinktiems beveik vienodo likimo žmonėms, bet nereglamentuotas, nenurodytas ir tik sklandąs aplinkui, kaip nepaliečiamas miražas.
O šis rytas, prasidėjęs kaip įprasta, staiga virto tikru įvykiu, o kai kam, gal net likimu. Tą rytą į jų būrį atvedė moterį. Galėjai tai pavadinti tikru išbandymu. Nors, kas gali žinoti, gal tai ir buvo iš anksto sumanytas išbandymas, dar viena nelengva psichologinė pamoka, kuri vertė virptelti širdis ir sugniaužus kumščius, valdyti audringus jausmus. Visas būrys vyrų, išsiilgusių moteriško artumo ir meilės, pamiršusių švelnumą ir saldžią pagundą, vakarais sutemus po kaldra užsiimančių nežinia kokiais darbeliais, dabar stovėjo išsproginę alkanas akis, šurmuliavo ir šūkavo:
– Štai tokių katyčių mums reikėtų daugiau! – rėkavo vieni.
– Su kuo praleisi pirmą naktelę?! – nenusileisdami, laidė liežuvius antri.
– Aš lauksiu tavęs šįvakar, kačiuk! Tu pamatysi ką aš galiu...
Nuleidusi galvą, lydima instruktoriaus, mergina praėjo pro rikiuotę akimirksniu virtusią mekenančių avių banda. Jos pasimetęs žvilgsnis klaidžiojo į šonus ir matė tik daugybę sunkiais, kareiviškais batais apautų kojų. Nauja aplinka bei šie išalkę, sužvėrėję vyrų žvilgsniai, merginai išties nebuvo malonūs ir nežadėjo nieko gero. Jie troško tik vieno: nuplėšti drabužius, pasigrožėti jos nuogumu, pasinaudoti bejėgiškumu, pasityčioti ir su ja pasimylėti. Mergina jautė daugybę į ją susmigusių, deginančių žvilgsnių. Tačiau aistras akimirksniu atvėsino staiga nežinia iš kur atsiradusio pono Bilo žodžiai. Jis pastatė merginą į bendrą rikiuotę ir lyg būtų negirdėjęs ką tik virusių aistrų, bet labai griežtai pasakė:
– Nuo šiol ši mergina bus kartu su jumis. – Tarytum norėdamas pamatyti tolimesnę savo auklėtinių reakciją, minutėlei jis nutilo, grasinamai uždėjo ranką ant pistoleto rankenos kuri kyšojo iš dėklo pritvirtinto prie plataus, odinio diržo ir, berods likęs patenkintas grįžusia tyla bei ramybe, grėsmingai tęsė toliau: – Dieną ir naktį, karštyje ir šaltyje, dirbant ir ilsintis – ji žengs koja kojon su jumis. Nuo šiol pamirškite, kad ji boba. Ji viena iš jūsų ir neturės jokių nuolaidų ar privilegijų. Tačiau įsikalkit į kvailas savo makaules, jei sužinosiu ar išgirsiu iš jos lūpų bent menkiausią nusiskundimą – kaltinkit vien save. Tas, kuriam bus adresuoti šie nusiskundimai, pakratys kojas be teismo nuosprendžio. Visiems aišku? – Paskutinįjį klausimą ponas Bilas uždavė tokiu tonu, kuris, kaip visada paaiškino, jog klausimų negali kilti, nes kitaip, klausiantysis bus išmestas už šio keisto laivo borto.
Kol kas niekam neteko išbandyti šių grasinimų savo kailiu, nors jie kartojosi gana dažnai, po kelis kartus per dieną ir atrodė labai įtikinamai. Nuramino aistras jie net šįsyk. Bent jau kol kas, nes žmonės dar nebuvo praradę sveiko proto ir nesiruošė atiduoti gyvybės dėl sekso. Aplamai, su jais buvo elgiamasi griežtai, reikliai, bet žmoniškai. Visa ta programa, kurios pagalba turėjo persiauklėti ši galvažudžių banda netikėtai tapusi pakankamai pavyzdingu dešimtuoju būriu, turėjo kažkokią ypatingą, magišką galią ir sugebėjo priversti paklusti visus be išimties, net nepanaudojus jėgos. Jie netikėjo Dievu, jie nepakluso žmonių sugalvotiems įstatymams, bet pasidavė paslaptingai jėgai, kuri be prievartos privertė tapti tokiais, kokiais juos norėjo matyti šie žmonės.

Kaip visuomet, ant žemės leidosi įprastas vakaras. Po eilinės sunkių užsiėmimų dienos visi stengėsi pailsėti, nes žinojo, kad rytdiena niekuo nesiskirs nuo šiandienos. Vieni snūduriavo belaukdami vakarinio patikrinimo, kiti sėdėjo paniurę, rūkė, šnekučiavosi ar paskendę mintyse, prisiminė praeitį. Dar kiti sėdėjo didžiulėje, iš molio drėbtoje pirkioje kurioje stovėjo televizorius ir betiksliai spoksojo į nežinia kokia kalba kalbantį diktorių, nors iš anksto žinojo, kad nieko įdomaus nepamatys, nebent, vėl išvys spėjusią pabosti vakarinę musulmonų maldą.
Astas paklaidžiojo po stovyklos dalį kurioje jiems leido vaikščioti, praėjo pro namelius įkyriai, demonstratyviai lysdamas sargybiniui į akis, kaip šešėlis, pasekiojo paskui jį, tarytum norėdamas išprovokuoti kokius nors nesankcionuotus veiksmus, tačiau nesugebėjęs atkreipti tinkamo dėmesio, pagaliau stabtelėjo ir iš tolo įsistebeilijo į naująją jų būrio narę. Mergina sėdėjo atsirėmusi nugara į molinę savojo namelio sieną ir susikaupusi, ranka panėrusi galvą, kažką mąstė.
„Ką tokia nekalta, gležna būtybė veikia šioje sumautoje skylėje? – pagalvojo Astas. – Nejaugi ji irgi čia ieško savojo paskutinio šanso? Kokia nesąmonė... Įdomu, po velnių...“
Gražuole merginos negalėjai pavadinti. Galbūt grožį gadino trumpa, nevisai lygi, vyriška šukuosena. Jos plaukai buvo tik truputėlį ilgesni už visų vyrų plaukus. O gal nevisai tiko chaki spalva ir kareiviška uniforma, kuri nesugebėjo pakeisti seksualios, oranžinės, plonyčio šilko suknelės žavesio. Gal nesiderino prie jos moteriškų kojyčių sunkūs, grubūs kareiviški batai, nes jos turėjo avėti aukštakulnius batelius.
Tik truputį žemesnė už Astą, ne stambaus kūno sudėjimo, bet plačiapetė, nemoteriškai raumeningomis rankomis – ji visai neatrodė gležna, moteriška būtybe ir savo tvirtumu galėjo konkuruoti su daugeliu vyrų. Mergina jau buvo atsikračiusi nemalonaus suglumimo ir atgavusi savo išdidumą; į visus žvelgė tiesiai ir pakankamai išdidžiai. Tyras ir aštrus žydrų akių žvilgsnis sakyte sakė, kad be mūšio ji nepasiduos ir jei kažkas užsimanys su ja dulkintis, tai teks daryti tik su jos lavonu.
Astas priėjo prie merginos ir neprataręs nė žodžio, atsisėdo šalia, ant dulkinos žemės. Ji net nežvilgterėjo į tą, kuris išdrįso sudrumsti jos mintis ir tebesėdėjo panarinusi galvą. Astui pasirodė, kad mergina nebyliai rauda.
– Kuo tu vardu? – pagaliau paklausė jis, koja spardydamas akmenėlius.
Tik dabar mergina pakėlė galvą ir didelėmis, šiek tiek įdubusiomis, pavargusiomis akimis pasižiūrėjo į Astą. Jose tikrai atsispindėjo liūdesys ir ką tik dingę ašaros. Kurį laiką ji tyrinėjo žmogų, kuris pirmas su ja prašneko žmoniškai, be jokių užgaulių ir įžeidinėjimų, kurių jai teko klausytis visą dieną. Berods, mergina stengėsi išsiaiškinti, ar po nerūpestingais žodžiais neslypi koks nors pavojus. Astas tebesėdėjo įsmeigęs akis į žemę ir buvo užsiėmęs vien akmenėliais – spardė juos, varinėjo žeme, statė krūveles ir vėl jas jaukė. Kaip užsižaidęs mažas vaikas, šiuo metu jis pamiršo viską aplinkui ir stengėsi pasitenkinti nerūpestingu žaidimu.
Galiausiai likusi patenkinta savo tyrimų rezultatais, nesugebėjusi įžvelgti jokio pavojaus, tačiau nepraradusi budrumo ir nenuleidusi veriančio žvilgsnio, pasiruošusi bet kuriuo metu kovoti, mergina atsakė:
– Jei tau tai tikrai įdomu – Inga. – Jos balsas nuaidėjo dusliai, gergždžiančiai ir visai nesiderino su maloniu veideliu, bet pilnai pateisino tvirtą, vyrišką esybę.
Astas kilstelėjo galvą ir jų žvilgsniai susidūrė.
– Tau prireiks pagalbos, – pratarė jis. – Kitaip neišgyvensi. Jau turėjai progos suprasti, kad čia ne kurortas. Arba padvėsi, arba tapsi viso būrio kekše.
Merginos veide ir paskubom nuleistose akyse Astas suspėjo perskaityti nuostabą. Ji nesitikėjo išvysti ištiestą pagalbos ranką, nemanė sutikti kilnų kavalierių kuris gali kaip nors pagelbėti, užstoti, galbūt tapti jos globėju ir todėl trumpam sutriko.
– Nežinau nei kaip, nei kodėl čia atsiradai, bet tau bus tikrai nelengva, – kurį laiką pasimėgavęs savo žodžių svarumu, vėl prašneko Astas. – Kol kas aš pats nesupratau kur mes esame ir ką čia veikiame, bet visa tai perdaug rimta ir pakankamai įdomu. Bent jau man.
Inga parėmė smakrą keliais ir vėl įsistebeilijo į tolį, kuris netoliese baigėsi aukšta tvora. Tai buvo liūdnas, pilnas nevilties žvilgsnis, išduodąs, kad jau dabar jai nėra lengva. Tylą ir nelinksmas merginos mintis dar sykį nutraukė Asto žodžiai:
– Neliūdėk, mažyte. Tu nežinai kas aš, aš nežinau kas tu... Keista, bet čia visų žmonių likimai dvokia beprasmybe. Tačiau galiu tau pasakyti viena: visai ne taip kaip kiti, aš čia jaučiuosi pakankamai gerai. O tau sunku... Matau tai, suprantu... Ir jei leisi – padėsiu, užstosiu nuo visų tų stuobrių, neleisiu tyčiotis ir skriausti. Beje, aš Astas, – pagaliau prisistatė jis.
– Tu kažkoks kietas... – Šie žodžiai nereiškė nieko, nebent nedingusį nepasitikėjimą, nors Inga jau turėjo progos pastebėti augantį Asto autoritetą tarp bendražygių per prievartą. – Manai esąs geresnis už kitus?
Astas neatsakė, nepatvirtino ir nepaneigė merginos klausimo. Jis vėl nerūpestingai žaidė akmenėliais.