balto vakaro pražydusios šerkšno gėlės
baltas vakaras aidu sugeria tylą
medžio viršūnėmis lekia debesys
pavargusio angelo sparnas
paliečia skruostą tamsa
pražydo pusnis
išsibarsčiusių
deimantų
vėriniais
akyse pasilieka
išopėjusio laiko gėla
adatėlėmis šerkšno
taip norėjau nupūsti
dulkes vaikystės
su šerkšnota saulėlydžių saule stikle
o likau tik šešėliu su pakirptu angelo sparno lytėjimu
prieinu balto pasaulio pakraštį
išsiskleidžia pirštų tyla
gula ir gula dulkės į žemę
nepajėgsi nupūsti
surinkti