Naktis į sapną kviečia eit sykiu,
Bet vėl išplaukia tavo mielas veidas
Ir ant manos pagalvės nusileidęs,
Neleidžia man pernakt sumerkt akių.

Vėl mintys saldžios vejasi aplink
Ir traukia į prisiminimų liūną.
Tu glostai mano nuodėmingą kūną -
Labai nenoriu, bet šaukiu: „Pradink! „


Trumpam išnykęs, vėl atgal leki.
Lyg antklodę nutrauki trapų miegą,
Šiaurys per širdį virpuliu  prabėga. -
Tu tik juokiesi ir sakai: „Iki. „