Mes atėjom iš tėviškės žvyro,
Iš akmens samanoto palaukėj,
Kur prie kelio berželiai pasvirę,
Kur motulė vis ašarą braukia.

Mes iš ten, kur dar šlama beržynai,
Ir dangus su verdenėm žvaigždžių.
Tenai kloniai mūs viltį augina
Ir jos gaidą lyg dainą girdžiu.

Mes iš ten, kur šuliniuos susigėrė
Mūs vyžotų senolių skriauda,
Kur tėvai rytų vėtrą ištvėrė
Su širdyje išplėšta žaizda.

Mes iš sodžiaus lietuviško žodžio –
Uito, guito,svečių nemylėto,
Bet pabudus dvasia vėlei guodžia –
Auga želmenys gražūs iš lėto.

Mes iš plazdančio vyturio ryto,
Kur pabunda žemelė gyva,
Mes iš mažo pasaulio lopelio
Su brangiausiu vardu – Lietuva.