Vėl pasnigo. Vėjukas nušluostė
Šaltu audeklu mano pirštus.
Susibėrė žiema į prijuosę
Tartum deimantus ledo lašus.

Atsivėrusi upė alsavo –
Pūtė kvapą ant blindžių žiedų.
Buvę balos ant veidrodžių savo
Sumirgėjo gausybe veidų.

Ir pritilusios šarkos užsnūdo –
Susiliejo su beržo žieve.
Žiemkentys iš susprogusio grūdo
Glaudė želmenį sniego narve.

Tik žibuoklės vis bandė žiūrėti
Mėlynai, mėlynai į akis,
Pasipuošęs šerkšnu nosį rietė
Sausas piktas pernykštis dagys.

Išėjau be kepurės vienplaukis
Aš žiema iš arčiau pasidžiaugt –
Nors baltavo miškai ir palaukės,
Bet pavasario žvilgsnį jaučiau.