Vaikams, kurie suaugo
Nenuoramos vėjai,
pabūgę tylos,
guodėsi palinkusios
guobos pavėsy.
Mažas voveriukas,
nugvelbęs gilę
iš užuomaršos strazdo,
drevėj supo uodegą –
smagu – turiu gilę,
strazdui „ragai“
virš blakstienų.
Senos bažnyčios varpai.
Tuntas varnų,
išgąsdintų gaudesio,
išvijusio iš prieglobsčio
bokšte.
Voveriukas apsikuitė
veltinio draikalų
skiaute, mamos išpešta
iš mano senų batų,
paliktų pamiškės
prieangio papėdėje.
Šilta.
Gera.
Dienos skraiste
vakaris vėjas
uždengė žvaigždes.
Patylėk.
Dabar laikas patylėti.
Dabar laikas.
Mažas voveriukas
sapnavo vasarą,
o tiksliau rudens pradžią,
kai noko saldžiavaisiai
Rriešutai.
Kai buvo galima
raškyt graikiškus
nuo kaimynės sode
išbujojusio riešutmedžio.
O aš šypsojau
žvelgdamas į juos
lakstančius ąžuolų ir
lazdynų šakomis,
brangiaisiais branduoliais dantyse.
Dabar patylim.
Ruduo, ūžesio ir vėtrų
metas praėjo.
Dabar ramu.
Ir mes ramūs.
Patylim.
Taip gera tyloje.
Iki. Iki kito rudens,
voveriukai