ar taip išyra visos siūlės
kurios sutraukusios vis laikė
klostes o dabar tarytum vėl balsai
galvoj ir prieš akis bedugnės
kad tik staugt belieka vienišo
žvėries likimą ir prieš akis
momentai vėl tik su savim
kišenėse nešiojuos tolius
tavo balsą stumiantį mane
tolyn aukštyn belieka vienas
aklas noras – neprabilt

ir čia kėdes sustatom formon
beprasmybės indo išsilankstančio
iš pirštų trapiai nes viso labo
tai tik lapai krinta mums
ant kojų ar ant pečių po
mentėm girgžda senas dantės
ratas ir tyliai daro kratą
mažose galvų skrynelėse
ir slenka mano miręs kūnas
tempia vis sutirpstantį šešėlį

ir taip įstringa ašaka gerklėn
ar stiklo  dūžis vokui susimerkus
kaip smenga tavo mintys į
mano nykstantį rytojų