Kai nuskendo mūsų Titanikas –
tamsoje nebematėm kranto,
ir abudu puolėm į paniką,
ir paleidom viens kito ranką.
Tik jausmus, suvėrę ant siūlo,
tarsi maldai skirtą rožančių,
dar suspėjom įduot, bet tolom,
pasislėpę saujas užančiuos.
Ir tą tolį matavom metrais,
o metrus dalinome coliais,
seserim mums virto vėtros,
o atstumai tapo kaip broliai.
Juk koktu nuo tokio incesto,
kam prie kryžiaus viens kitą kalti?
Tik, skirtinguos krantuos nusviestos,
prisirišo principais valtys.