Mano sapnai suskilo. Nesakysiu, kad į visiškai mažus gabalėlius, tačiau į tokius, kurių nebesugebu sudėlioti. Anksčiau juos regėdavau besisūpuojančius ant mažojo Emilio rankų. Atrodė, kad vaizdiniai sukdavosi ratu, linguodavo ant mažų pirštelių, kol vienas atitrūkdavo ir pasislėpdavo po mano pasąmonės antklode. Bandydavau įspėti, koks jis bus, klausdavau mažojo broliuko, tačiau nieko negalėdavau suprasti, kai jis rodydavo į seną langą palėpės gale. Jį dengė purvinos užuolaidėlės, apsiūtos nėriniais, o ant mažos palangės stovėjo keli gėlių vazonai. Mama vis pasakodavo, kad pro tą langelį prieš daug metų galėjai matyti angelų miestą. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną dieną, vakarą tas miestas keisdavosi, visai kaip ir sapnai.
--
Mano angelas tyliai niūniuoja užmiršto miesto liūdesį ir savo sparnų virpėjimu piešia jo gyvenimą. Jaučiu kaip šiurpuliukai nubėga per kūną, o sienos nusidažo niūria, pilka spalva, skyla pusiau. Vienoje pusėje galiu įžvelgti trobesių stogus, kurie paskęsta horizonto jūroje ir iš jos išplaukia kartu su upe. Linguojami jie teka pasroviui ir nešasi su savimi gyvenimus ir veidus, kuriuos, rodos, kažkada regėjau. Kitoje pusėje matyti minios medžių, nusidriekusių per visą plotmę ir virstančių į šalis. Miestas griūna. Regiu, kaip upės potvynis nešasi jo likučius, o mažoje salelėje likę dvi baltos obelys sninga iš skausmo.
Mano skruostais nurieda skaidrios ašaros ir tik tada suprantu, kad regėjau ne sapną, kuris vis dar glūdi mano pasąmonėje. Stoviu prie pat senojo lango ir bijau praskleisti užuolaidėles. O jei ten miestas vis dar griūva? Tačiau smalsumas mane priverčia pasižiūrėti, kas slypi anapus langelio. Pirštų galiukais suimu užuolaidėles ir patraukiu — prieš mane išdygsta tetulės Žiemos nupieštas angelų miestas.
Jis negriūva. Auga kartu su kiekvienu šerkšno paliestu stiklo ploteliu.