Mano šuo arba kaip aš pamilau Dievą

Dievą pamilau kai man buvo keturiolika . Tada numirė mano šuo. O našlaitė aš nuo trejų. Kai mano tėtis išvažiavo ,mama mane pamiršo ir susikūrė kitą šeimą. Jos šeima, nuo tada, buvo vyras, kuris mokėjo kalbėti prancūziškai ir vyno taurė. Kuo daugiau ji išmokdavo prancūziškų žodžių, tuo rečiau mane prisimindavo.

Kai sulaukiau vienuolikos, auklė, kuri mane prižiūrėjo, kai mama čiulbėdavo tam vyriškiui, varlių kalba, atnešė man šuniuką. Kurtą. Toliau tradicinė šuniuko ir mergaitės draugystė. Šalimais negyveno daug vaikų, tad ko čia stebėtis, kad patraukdavau medžioti su šuniu…

Mama nesitikėjo, kad tėtis dar sugrįš. O aš jau ir nebepajėgčiau jo prisiminti. Tada taip galvojau..

Su savuoju kurtu, aš medžiodavau pievose, tolėliau nuo namų. Tokiose neaprėpiamo didumo laukymėse, kur kai kada ganydavosi, valstiečių karvės. Man nederėjo taip kaip laukinei lakstyti, bet aš dar vis jaučiausi lyg vaikas. Mano šuo gaudydavo drugelius, o aš-saulės spindulius.

Dievą pamilau kai man buvo keturiolika. Tada numirė mano šuo…

Lakstėm abu pievoje karštą vasaros pavakarę. Aš nusirengiau suknelę, nors ir žinojau, kad nedera…laksčiau pievoje, o mano baltą odą ir dar nesubrendusį kūną glamonėjo vėjas. Aš šokau ir krykštavau, kai netikėtai išgirdau šunį lojant.

Tą akimirką aš būčiau gyvybę atidavus už šansą pamiršti, ką tik prisimintą tėvo veidą..

Jis nušovė šunį… ir mane tą syk nužudė…

Jo rankos gruoblėtos ir slidžios nuo prakaito, panagės purvinos. Jis stiprus kaip jautis- jis gyvulys. Aš nebuvau iki tol mačius vyro kūno. Ir savojo vyrui rodžius nebuvau. Jis neatpažino manęs…

Aš Dievą pamilau, kai man buvo keturiolika, jis tapo man tėvu… Kai man buvo keturiolika- numirė mano šuo.
Grett