Mano sieloje ketverios durys.

Iš žalvario –
į praeitį.

Trobon šešerių brolių ir vyresnėlės sesers
guminiais batais ir
šiaudais juose tarp kojų pirštų.

Maldoje pavakario tamsiai duonai
ne kartą buvau gimusi
ant suolelio, dengto linine skara.

Stiklinės –
į ramybės vienkiemį.

Tuščiais rudens parkais ir balomis
sutrūkinėjusios gatvės asfalte

geltonu lietpalčiu apgobusi pečius
miesto dulkes atidavus vėjui –
barstau savas mintis
ir ištuštėjusi ligi skaidrumo
ledo, tviskančio prieš saulę,
po grūdą saujon
surenku save iš naujo.

Medinės –
mažo pasaulėlio
mano,

kur baldai nulieti iš
smilkalais alsuojančio aksomo,
ir muzikos garsai
plevena virš daiktų.

Naktim tapytų sienų
linijom išmokau
chiromantijos –
save skaitau ne delnuose,
o drobėse senų ir būsimų darbų.
Ir kiek kelionių prasidėjo
pasiėmus baltą lapą,
kur benueičiau
visad
(netgi pasimetus)
šičia sugrįžtu.

Ir sidabrinės durys –
priešais margą pievą

žydėjimą žiemužės vidury.

Sapnų bangom
ir svajomis
gaivaus tikėjimo
ištirpinu save
ant minkšto gervės sparno

ir vakarais,
pavargus nuo skubėjimo,
čia įbrendu
prisemti kišenes
dievų nektaro – – –


Kuomet kiti įsikuria
tarp juodo – balto,
spalvotus miestus išburiu
vaivorykštėn įmerkusi rankas
ir prisegu
virš pilko kasdienybės kelio
duris, kurios akimirksniu
mane iš jo išves.