Liūdesīs krūtinie ė akies sukiuojės –
Nu ėlguos keliuonės jau nuvarga kuojės.
Eito tako ėlgo pajudietė tonkē
Ė laiminga grīžto viel vėsus aplonkius.
Mon kāp gerė žmuonis – akmėnis, berželē
Ė žuolie pražīdus šalėp mona kelė.
Aš vėsus ė ronkuom, ė akim pagluostau,
Ė džiaugous be gala kāp karalios suosto.
Ka i tuoli veizo, kor dongos bekraštis
Mona akis stebas vėsuiokiausēs raštas,
Sudietās iš saulės, debesū spalvuotu,
Joduntiū kāp šakas unt ėlgiausio kuoto.
Vo žuolīnā švaistuos kvepalās so viejo,
Tarsi kas būt žėidus nu laukū raviejės.
Ė nu tuo svaigoma kuojės praded linktė,
Ėiškau kam nukrėstė, ė žvalgaus aplinkou.
Atsisiedus klauso savės nebsupratus –
A kvapā če kaltė, a monėijē ratā?
Ė nikāp nenuorio tėsuos pasakytė –
Nu senatvės kuojės mon pradiejė slīstė.
Kol galio paētė lig pat taka gala,
Savėm pasidžiaugtė īr mon ne pro šali.
Ė kuožnuos sekundės apgailaujo baisē,
Ka ana suskombčiuo kāp ont kuokė gaisra.
Ne tik pati prapol, bet nusineš žėidus –
Vasarelės laiką už petiū nusvėidus.
Ė liūdnuom pašvaistiem eso apsigaubus,
Ka laukā, mėškelē ė gražiausės daubas
Praded patumsietė, trauktėis i ramybė,
Ka po krūmo dīgst jau rodėnėnē grībā.
Jau belėka mienou šėlomuos vasarės,
Ka gali siedietė longus atsidarės.