Ar jautėt, kai
Gūdžiomis vienatvės naktimis
Klaidžioja neramios dūšelės?!
Šešėliais slankioja, medžių šakom,
Šiūrendamos į langus,
Vėjo gūsiais neria į tankmę,
Vejamos lauk - ūbauja
Nakties paukščio balsu...
Nusėda ežeruose ir pelkėse
Paslaptingu ūku,
Slinkdamos debesų keliu
Dejuoja, savo sunkią dalią
Stūgaudamos vėju.
Prietemos priglaustos, pačiūčiuotos
Vėl draskosi, nerasdamos
Užuojautos anei svetingumo,
Visų vejamos raupsais
Aptekusios nelaimėlės
Pliaupia šaltu lietum,
Skverbdamosios, kabindamosios
Į skvernus, apykakles,
Kad tik slapčiom prie namų
Židinio sušilti, nusiraminti...