O Rojaus soduos žydi gėlės... (46)
Astui darėsi įdomu. Dabar jis suprato, kad Rimas jį išsiuntė į kažkokią, nežinia kaip su juo susijusią, karinę stovyklą. Tačiau kur jis dabar radosi, kieno ši stovykla, ką jis turės čia veikti vėliau – tiesiog neįsivaizdavo. Šito nežinojo nė vienas iš dvidešimties jų būrio vyrų. Tiesiog jautėsi, kad visą informaciją, kuri jiems buvo nereikalinga ar nepageidaujama, kažkas labai sėkmingai blokuoja, filtruoja ir leidžia žinoti tik tai, kas būtina žinoti tikrai profesionaliam kariui, dar nepasirengusiam, bet ruošiamam beatodairiškai žudyti ir esant reikalui, nesusimąsčius atiduoti savąją gyvybę.
Juos apgyvendino mažyčiuose moliniuose nameliuose, po du žmones. Kambarėlyje tilpo tik dvi lovos ir mažytis staliukas. Tačiau daugiau nieko net nereikėjo. Nedidukė, iš plonų lentelių sukalta spintelė daiktams susidėti, kabojo ant plikos, iš molio drėbtos sienos, virš staliuko. Tiesa, daiktų irgi nebuvo, ir todėl spintelė, tik kaip bendro interjero elementas, kabojo tuščia. Durų irgi nebuvo. Jų vietoje žiojėjo niekuo neuždengta skylė, todėl dieną ir naktį pirmyn-atgal patruliuojantis sargybinis-prižiūrėtojas visada galėjo sekti tai, kuo užsiima šios keistosios mokyklos kursantai.
Pro mažytį, dulkiną langelį matėsi tik aukšta, kaip ir nameliai, iš molio drėbta tvora apkarstyta spygliuota viela. Turbūt ji juosė visą, kol kas neaišku kokio didžio, bet neaprėpiamą stovyklos teritoriją, kurioje augo tik daugybė didžiulių palmių.
– Žinai, mes kažkur Azijoj, Tolimuosiuos Rytuos, ar Afrikoj... – po pirmosios užsiėmimų dienos svarstė Asto kambario draugas, plačiapetis, randuotu veidu vaikinas Saša. – Esu tikras, čia kažkokia teroristų bazė. Tikrai, ne kitaip...
– Kodėl taip manai? – Astą tai irgi neapsakomai domino. Kaip visi, jis spėliojo, stengėsi rasti atsakymus į dominančius klausimus, bet kol kas jam irgi nesisekė tai padaryti. Astas ilsėjosi atsigulęs ant kietos lovos ir nerūpestingai supo koja užmesta ant kitos kojos.
– Nejaugi nematai kokie jie visi tamsiaodžiai ir pikti? Jų uniformos, beje, kaip ir mūsų, neturi jokių skiriamųjų ženklų. Tad kokiai šaliai, kokiai armijai jie priklauso? – Sašos veidas atrodė labai pavargęs ir susirūpinęs. – Čia visi kažko reikalauja: daryk taip, daryk taip... Man čia jau velniškai nepatinka...
– O man patiko, – nutraukė naujojo draugo žodžius Astas. Jie jam pasirodė kvaili, niekuo nepagrįsti ir netgi priminė kvailą verkšlenimą. – Praėjo tik dvi dienos. Pažiūrėsim. – Ir staiga pamiršęs jų pokalbį, liuoktelėjęs nuo lovos, pridūrė: – Einu praustis.
Dušas buvo bendras – visam būriui, tiesiog kieme, aptvertas neaukšta iš faneros gabalų suręsta tvorele. Iš krano tekėjo tik šaltas vanduo, tačiau kadangi dieną oras labai įkaisdavo, tai palysti po šaltu dušu buvo vienas malonumas. Tiesa, oro temperatūra labai svyravo. Jei dieną kepindavo negailestinga saulė, tai vos jai nusileidus – iškart darėsi nemaloniai šalta.
Praustis Astas neskubėjo. Tai buvo tik pretekstas palikti skurdoką būstą ir pasinaudojus tinkamu momentu, bent truputį geriau apsižvalgyti aplinkui. Tolumoje, vos beįžiūrimi vakaro prieblandoje, dar matėsi kažkokie pastatai. Palei tvorą, šen bei ten, aukštyn kilo sargybos bokšteliai. Pradžiai, kad patenkintų savo smalsumą, Astui pakako net tiek. Jis nusiprausė visas dienos dulkes ir neskubėdamas grįžo atgal. Priešais namelius, pirmyn-atgal, su karabinu ant peties, kaip vaiduoklis, nesustodamas vaikštinėjo sargybinis ir žvalgėsi, akylai stebėjo naujuosius stovyklos gyventojus, kurie po sunkios dienos ilsėjosi išvirtę ant sujauktų, nepaklotų lovų. Astas stabtelėjo ir užsirūkęs ėmė stebėti kitą sargybinį, kuris, kaip ir pirmasis – vaikščiojo pirmyn-atgal, pirmyn-atgal it nesustojanti laikrodžio švytuoklė, tik tolėliau, iš kitos namelių pusės. Pirmyn-atgal, pirmyn-atgal... Ir taip be paliovos, be galo.
„Keista, – neskubėdamas rūkyti, žvelgdamas į sargybinį, svarstė Astas, – tikrai, jokių skiriamųjų ženklų. Nei antpečių, nei... Ir vis tik, uniformos kareiviškos, automatas ant peties irgi, berods, nežaislinis, racija... Kas jie tokie, po velnių? Tikrai, teroristai? O kodėl teroristai?.. Kodėl būtinai teroristai? Kodėl ne...“
Vis tik Astas rado tą akimirką, kada abu sargybiniai nusisuko nuo jo vienu metu. Nepastebėtas, jis šmurkštelėjo už barako kampo ir pasislėpęs už storų palmių kamienų kurios augo prie pat jų namelio, ėmė tyliai sėlinti pasieniu. Astas pirmą kartą matė tikras palmes, lietė jų rauplėtą žievę ir žvelgė į dangų, kurį blogai dengė retos šių egzotiškų augalų šakos. Deja, toli nueiti nepavyko ir teko apsiriboti vien palmių grožiu. Ne, Astas net nemanė bėgti, nesiruošė dingti, ar ką nors užpulti. Jis tik žvalgėsi, tyrinėjo keistą aplinką ir dėl visa ko bandė sargybinių budrumą; tik šiaip – žaidė. Kaip geras karys, patekęs į priešo užnugarį, jau nuo pat pirmos dienos Astas rinko žinias apie priešą, nes net nenumanė kur esąs: priešų stovykloje ar savo namuose. Ateityje galėjo praversti bet kokia informacija. Už kampo jo jau laukė. Turbūt sargybinis, patruliuojantis prie barako durų, pranešė per raciją kitam sargybiniui apie pasivaikščioti sumaniusį naujoką, o pastarasis, iškišusiam galvą iš už kampo bėgliui, įrėmė automato vamzdį tiesiai į kaktą. Tai buvo negras – toks, kokius rodo kino filmuose: juodut juodutėlis, blizgančia oda, plačiasnukis, priplota, plačia nosimi ir didžiulėmis, raumeningomis rankomis, kuriose automatas panėšėjo į mažą žaisliuką. Juodasis tvarkos sergėtojas iššiepė didžiulius, it sniegas baltus, tiesiog arkliškus dantis ir maloniai nusišypsojęs, kažką pasakė nežinia kokia kalba. Rankos gestu labai suprantamai jis paaiškino, kad vakarinis pasivaikščiojimas baigtas. Tai buvo neginčijama. Vos pažvelgus į reikalaujantįjį, negalėjai nepaklusti šiam įsakymui, net jei jis suskambo be žodžių, nebyliai. Astas neišsigando, nebijojo negro, o tik piktai šyptelėjo ir pagalvojo:
„Nigeris1... Po velnių! Nigeris... Ir šis juodas šūdas man nurodinėja ką turiu daryti! Velnias! Pasirodo, aš net šūdo nebevertas. Jis už mane svarbesnis... Juodašiknis... Argi galėjau kada pagalvoti, kad man įsakinės negras?! Mėšlina egzotika...“
Pro atdarą durų angą dvelkė vėsa. Darėsi šaltoka. Danguje monotoniškai žybčiojo žvaigždės – daug, daug mažyčių žvaigždučių; jos mirgėjo, šokčiojo ir puošė tamsą. Žvaigždės atrodė kažkaip kitaip nei įprasta: didelės, ryškios ir visiškai svetimos.
– Klausyk, Saša, kaip tu čia atsidūrei?
Jie jau gulėjo lovose, tačiau Astas negalėjo užmigti ir klausėsi kaip nuo šono ant šono vartosi jo likimo draugas, kuris naujoje vietoje jautėsi ne per geriausiai, ko negalėjai pasakyti apie Astą. Jam gi, išties, kol kas patiko netik užsiėmimai keistoje mokykloje, bet sugebėjęs susitaikyti net su apribota laisve, jis laukė kažko ypatingo, kas tikrai turėjo suteikti pažadėtąjį šansą.
Saša atsakė neiškart. Kurį laiką jis gulėjo nurimęs, matyt svarstė ar apsimesti miegančiu, ar vis tik atskleisti savąsias paslaptis šitam, dar visai nepažystamam, atsitiktiniam žmogui. Pagaliau jis atsisėdo ir vos girdimai pratarė:
– Žinai, tai sunkus ir sudėtingas klausimas. – Saša vėl nutilo. Lauke, nežinia kur pasislėpę, nepailsdamos caksėjo cikados. Kartkartėmis tolumoje pasigirsdavo piktas šuns lojimas. Tamsoje Astas sugebėjo įžvelgti, kaip Saša suspaudė rankomis galvą ir sunkiai atsidusęs, pabandė paaiškinti savo žodžius: – Sėdėjau kalėjime. Man buvo arba amen, arba čionai... Išeities neturėjau. Vieną gražią dieną praradau laisvę ir...
– Kažką nužudei? – nekantriai paklausė Astas, nors atsakymą jau beveik žinojo.
– Taip. Taip jau išėjo... Du nudėjau... Kitus du prisiėmiau svetimus. Korešą reikėjo traukti. Supratau, ar taip, ar taip vyška2. – Saša jaudinosi, tarytum kalbėtų su prokuroru. Jo balsas virpėjo, trūkčiojo. Ne, meluoti jis neturėjo prasmės – Saša kalbėjo tiesą. O tiesa ne visuomet yra maloni. Labai dažnai ji skaudi ir drasko širdį.
„Įdomu, – pagalvojo Astas, – kažkuo mes panašūs. Tikrai labai įdomu... Reikia sužinoti apie kitus. Gal mes visi tokie pat – nenaudėliai galvažudžiai?“
Garsiai Astas paklausė:
– Tu iš kur?
– Aš? Iš Piterio aš. Tiesa, prisidirbau ir sėdau Almatoj. – Ir staiga truputį pakeitęs temą, nežinia, didžiuodamasis ar norėdamas sužinoti kitų nuomonę, Saša paklausė: – Astai, tu žinai, koks apima jausmas užmušus žmogų?
Astas šyptelėjo – pirma širdyje, o paskui iš tikrųjų. Tamsoje, aišku, šypsenos niekas negalėjo pastebėti, pasigirdo tik jo žodžiai, kurie, galbūt, šiek tiek nuvylė Sašą, nes jis suprato, kad žudikas ne vien jis, ir vargu ar šituo čia pasigirsi.
– Taip, žinau... Pirmas jausmas nekoks. Tačiau paskui nieko – viskas atsistoja į savo vietas ir jei iškart nemiršti ar neišprotėji, gali gyventi toliau.
– O man buvo sunku. – Pradėjęs visai nenoriai, staiga Saša nusprendė išsipasakoti iki galo. – Su korešu parke švarindavome pagyvenusių ponų kišenes. Viskas klojosi kaip sviestu patepta. Parkas didžiulis. Vieną dieną sukdavomės vienoj alėjoj, kitą – visai kitoje parko dalyje... Mentai tenai išvis neužklysdavo. Susirandi kokį gerai atrodantį senioką, paseki jį kol tas atsiranda nuošalesniam parko kampely, prisėlini iš užpakalio ir įremi į nugarą finką3. Efektas vertas pasigėrėjimo. Atiduoda viską ką turi ir dar pasiskolintų jei galėtų. Deja, tą lemtingąjį vakarą papuolė kažkoks nesukalbamas, kaip ožys užsispyręs senas kazachas. Jis ėjo su pagyvenusia boba ir žadėjo gerą pelną. Paprastai, tokie visada vaikšto netuščiomis kišenėmis.
– Pinigus, brangenybes! – kaip įprasta, vos įrėmęs seniui į nugarą peilį, pareikalavau aš.
Bet tas senas kuilis nepakluso ir užuot ištraukęs iš kišenės storą piniginę, išsitraukė pistoletą. Bobos klyksmas perskrodė parko tylą. Svarstymams laiko neliko. Aštrus peilis lengvai susmigo seniui į nugarą. Jaučiau, kaip jis sminga į raumenis, traiško savo kelyje pasitaikiusius kaulelius, kremzles ir pagaliau minkštai sulenda į širdį. Iš už medžio pasirodęs mano padielnikas4 be jokių ceremonijų kelissyk smogė beisbolo lazda tebeklykiančiai bobai per smegeninę. Du kūnai, dar tampomi priešmirtinių konvulsijų, sudribo ant šlapios, purvinos žemės. Iki šiol negaliu atsikratyti tų baisių, įkyrių vaizdų. Jie gulėjo šalia beveik taip pat, kaip ką tik ėjo susikibę už parankių. Iš vyro nugaros, pro dvi durtines žaizdas, pulsuojančiai pliaupė kraujas. Moters galva ilsėjosi ant vejos ir tik geriau įsižiūrėjęs galėjai pastebėti krauju pasruvusį jos veidą ir perskeltą kaktą.
Jie buvo negyvi. Supratę ką padarėm, mes ne juokais išsigandom. Tai tikrai neįėjo į mūsų planus. Be abejo, už tai švietė vyška, o mes buvom apskaičiavę, kad sėdus, už savo darbelius gausime porą metelių maksimum. Ir tai, dar po amnestija galėjom pakliūti. Tačiau tai buvo dar ne visos mūsų bėdos. Du vyrai, kurie išgirdo bobos riksmus, dar labiau viską sukomplikavo. Jie atskubėjo jai į pagalbą ir dar nežinojo, kad gelbėti nebėra ką. Parkas stūksojo platus, bekraštis, tačiau trauktis neliko kur. Juolab, kad mus kaustė baimė ir veikė bjaurus afektas. Po trumpo susistumdymo, ant žemės gulėjo dar du, krauju apsipylę lavonai. Jėgos pasirodė nelygios. Mes buvome ginkluoti ir paklaikę iš baimės. Baimės akys didelės. Tuo metu tai atrodė vieninteliu teisingu sprendimu, kuris galėjo išsaugoti netik laisvę, bet ir garantuoti gyvybę. Neturėdami laiko svarstymams, pasirinkome jį. Tai buvo baisi naktis, bene baisiausia mano gyvenime. Po jos sekė dar kelios. Norėjau mirti... Buvau jau užsinėręs kilpą ant kaklo, bet nesuspėjau. Gyvybę išgelbėjo kamera. Zonoj prasiblaškiau. Prasidėjo tardymas, tokių pat, zekų, kokiu tapau aš pats, patarimai, raminimai, teismo laukimas... Nesulaukiau. Kažkam, kažkodėl kritau į akį. Man pasakė:
– Jei nori, vyruti, rinkis, nors kažin ar turi iš ko. Vis vien vyška šviečia. Mes galime suteikti dar vieną šansą ir leisti tau pagyventi. Kas žino kokia linkme pakryps gyvenimas? O tai, žiūrėk, dar ilgai pagyvensi...
Ką privalėjau daryti? Atsisakyti? Savaime suprantama, kad išsirinkau šansą. Iki teismo liko visai nebedaug, bet nuosprendį jau žinojau. Mirties bausmė neišvengiama. Brangiems advokatams babkių neturėjau, o kazioni5... Jie tik dėl protokolo. Tą pačią naktį į kamerą atėjo skustagalviai vaikinai odinėmis striukėmis, įsakė persirengti jų atneštomis šmotkėmis6, užčiaupė burną prigrasę neuždavinėti klausimų ir be jokių paaiškinimų atgrūdo čionai. Pameni, mes kartu lėktuvu skridome?
Astas tylėjo. Buvo sudėtinga ir beprasmiška ką nors sakyti. Kuo toliau, tuo darėsi aiškiau, kad čia ne Suvienytųjų Nacijų Organizacijos karinių pajėgų stovykla, ne buvusios, neseniai iširusios Sovietų Sąjungos reguliariosios armijos dalinys ir ne amerikiečių įsteigta NATO karinė bazė. Tai buvo kažkas kitkas, kažkas ypatingas, kažkas keistas, pagaliau kažkas, kas teikia paskutinius šansus; ir tas kažkas neapsakomai domino Astą. Domino ir tiesiog puikiai padėjo pamiršti nesenus, dar prasmės nepraradusius košmarus, kuriuos dabar sužadino Sašos pasakojimas, gražinęs Arną, Ingridą ir net Rimą, kuris jį išsiuntė čionai suteikdamas tą prakeiktą paskutinįjį šansą. Keista, tačiau Rimui jis atleido ir net nepyko ant jo. Šių kelių dienų pakako, kad stovykloje Astas pasijustų kol kas niekaip nepaaiškinamai savu. Galėjai pamanyti, kad jis jau labai seniai čia gyvena ir pritapo prie visų keistokų vidaus taisyklių reikalavimų.
Astas apsivertė ant kito šono daugiau nebeklausydamas ir nebeklausinėdamas. Jis tvirtai sugniaužė kumščius ir sugriežęs dantimis, beveik nejudindamas lūpų, pats sau sukuždėjo:
– Ne, čia aš neprapulsiu. Jaučiu tai ir žinau. Palaukit, visi dar pamatysit kas aš esu ir ką galiu. Mano šansas kažkur čia, visai netoli ir aš jį išnaudosiu. Neabejokit!
Tai nesuskambo kaip grasinimas. Po tų nelemtų išdavysčių, veikiau tai panėšėjo į pasitikėjimą savo jėgomis grąžinantį savęs atradimą.
1 Nigeris – negras (žarg.).
2 Vyška – mirties nuosprendis (žarg.).
3 Finka – peilis (žarg.).
4 Padielnikas – bendras, su kuriuo atliekami nusikalstami veiksmai (žarg.).
5 Kazioni – valdiški (žarg.).
6 Šmotkės – drabužiai (žarg.).