Suejimai
Kaip paausiai bąla
ir žundai raukšlėjas,-
nustebį pamatam
trumpam susėjį.
Atminam auditorijas,
katrose sedėjam.
Atminam žmones,
katrąs mes mylėjam.
Nars gretąs retėja
ir stalas trumpėja,
mum velniškai gera
trumpam susėjus.
Tegul sau bėga metai,-
bala jų nematę,
širdys vistiek plaka
kaip dvidešimtmečių...
Ir žinam-ar vargas spaus,
ar juoksis bedąs,-
liks gyvenimi savaip inspraustąs
ir mūsų pedąs.