antropologija
Aš verkiu ir man visai ne sekmadienis.
Kai grįši namo, iškepsiu aukščiausios palaimos pyragą. Ne bet kokį. Kvepiantį avietėmis.
Patriotiniai šviesoforo kaspynėliai. Išsikreipia ant drėkstančio stiklo. Ir kuria vaivorykštes dar prieš patekant saulei.
Pažinti kitą žmogų yra džiaugsmas. Kaip pretenzija į amžinybę. Kyla noras iškabinti plakatus su lozungais apie rojų. Prisiskinti dirbtinių gėlių ir sakyti, kad tai - manifestacija prieš gamtą.
Tyliu po vakarykščiu dangumi. Rausvi saulėlydžiai nuo Žaliojo tilto. Patys gražiausi mieste. Malda sovietinių madonų lūpomis kyla į dangų. Kodėl beždžionė išlipo iš medžio? Esminis žmonijos klausimas. O man įdomu, ar ten galima sugrįžti? Užsikonservuoti laike ir teleportuotis į praeitį. Kaip laivinių kovos kirvių kultūra turėjo įtakos šiandieniniam lietui? Ne kas ir kada. Būtent kaip ir kodėl. Kaip mylėti neskaudinant? Kodėl prarandu, kai imu galvoti, kad pagaliau atradau?..
Užverčiu galvą į prožektorių apšviestus klevus. O tie išdavikiškai rėkia rudenį. Ir sukasi, kažkaip kvailai sukasi... Yra kaip yra keičiu į buvo kaip buvo. Bet vis tiek. Norisi pasilikti . Čia ir dabar. Be galimybės spaudyti escape ir back mygtukus. Only forward. Only towards the light... O kokia šviesa tunelio gale? Svarbu, kad nebūtų raudona. Kai netur,i ką valgyti, kai nežinai, ką mylėti - kelkis ir eik. O gal laikas keisti prioritetus? Taigi lauksiu prie pasakų miesto. Tik paskubėk. Darosi šalta. Kai darosi šalta, numirti norisi. Ir aš jau tuoj mokėsiu norų negirdėti. I love you. My last neurotic hero...
Tikėti rytdiena jau yra laimė. Sulaikyti kvėpavimą prieš paspaudžiant ranką ir šypsotis prisiminus vasarą. Ir nesvarbu, kur eini. Kiekvienas kelias privalo, kur nors vesti. Don\'t forget to breath. And pay before you leave.
Ir nors grįžti ten, kur niekas nelaukia, viską rausvai nuspalvina žinojimas, kad tai laikina. Kaip ir viskas, ko nespėjame pagriebti, skubėdami gyventi...
Mano močiutė virdavo pačią skaniausią gilių kavą. Dabar tokios neberandu...